„Santarvė“ toliau kalbina Mažeikių krašto kultūros premijos laureatus. Šį kartą mūsų pašnekovas – Antanas Dargis. Spalio mėnesį 70-metį švęsiančiam muzikos pedagogui, grupės „Sekmadienis“ įkūrėjui Mažeikių krašto premija buvo įteikta 2012-aisiais.
Truputis biografijos
A. Dargis gimė Mažeikių ra- jone, Maigų kaime. Čia pat baigė ir Maigų pradinę mokyklą. Nuo 1962–1966 m. mokėsi Krakių aštuonmetėje mokykloje, trejus metus – Mažeikių 1-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Merkelio Račkausko gimnazijoje. 1969–1973 m. studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytojo profesiją.
Po studijų A. Dargis grįžo į Mažeikius ir savo buvusioje mokykloje dešimtmetį dirbo muzikos mokytoju. 1984–1987 m. pedagogas dirbo Mažeikių rajono kultūros namų estradinio būrelio vadovu.
Bene geriausiai A. Dargį mažeikiškiai pažįsta kaip grupės „Sekmadienis“ vadovą. Ši grupė sėkmingai gyvavo kelis dešimtmečius nuo 1987 m.
– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Kiek save prisimenu, mane lydėjo muzika. Dar net tuomet, kai tvirtai nevaikščiojau, mėginau groti, tampydavau seną „armoškę“. Gyvenome Maigų kaime.
Tėvai turėdavo daug darbo, todėl, kad likęs namuose nenuobodžiaučiau, jie sustumdavo keturias taburetes, padėdavo „armoškę“, ir aš ją tampydavau.
Mokydamasis Krakiuose jau grojau ansamblyje akordeonu, lankiau muzikos būrelį. Visą laiką mane traukė muzika. Stengiausi kuo daugiau ir kuo geriau groti akordeonu, todėl džiaugdavausi, kai kas nors paskolindavo instrumentą, nes savo neturėjau. Nuo Krakių mokyklos iki namų – trys ar keturi kilometrai kelio, bet tai nebuvo kliūtis parsinešti paskolintą akordeoną, kelias valandas vakare pasimokyti, o rytą jį vėl nunešti atgal.
Iš kur tas noras groti akordeonu atsirado, sunku pasakyti. Gal kažkiek buvo įgimta, nes tėvai buvo gana muzikalūs. Padainuodavo ir pagrodavo, jei kokia gegužinė kaime būdavo. Reikalui esant, važiuodavo ir į kitas vietoves koncertuoti.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Diplome yra nurodyta profesija – lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytojas, bet iš tiesų lietuvių kalbos mokytoju tikrai nebūčiau galėjęs dirbti ir nedirbau. Pagrindinis dalykas man buvo muzika, pagal galimybes jos klausydavau visur, dažnai – ir per radiją.
Tėvai nelabai buvo patenkinti mano profesijos pasirinkimu. Sakydavo, kad muzikantui tinka patarlė: devyni amatai, o dešimtas – badas, kad sunku pragyventi būnant muzikantu… Išvažiavęs mokytis į Mažeikius, nesakiau, kad pradėjau mokytis ir muzikos mokykloje.
Patekti į šią mokyklą Mažeikiuose mėginau ir anksčiau, gal kokioje ketvirtoje klasėje, – atvažiavau, atsisėdau koridoriuje ir ėmiau laukti, kol kas nors pakvies. Bet niekas taip ir nepakvietė… Tada nesuvokiau, kad reikia prašymo ir kitų dokumentų.
Po kelerių metų atvykęs mokytis į vidurinę mokyklą jau buvau didesnis ir gudresnis. Supratau, kaip ir ką reikia daryti. Tai į Mažeikių muzikos mokyklą mane priėmė be didesnio vargo, o tėvai apie tai sužinojo tik tuomet, kai gavo sąskaitą apmokėti. Jie nebarė, nesakė, kad negalima, tiesiog sumokėjo ir viskas. Suprato mano begalinį norą groti, muzikuoti.
Tas noras ir tada, ir dabar išlieka begalinis, lygiai taip pat, kaip noras valgyti, kvėpuoti, noras kažkur važiuoti, noras keliauti ar tiesiog ilsėtis.
Beje, muzikos mokyklą baigiau per trejus metus vietoje penkerių.
– Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas, kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Apie save sunku kalbėti, vertinti savo darbus. Tai turi padaryti kiti žmonės. Gauta premija gal dar labiau įpareigojo stengtis dirbti, dar geriau viską atlikti.
Sunku išskirti, kas nuveikta geriausiai ar kas būtų verčiausia premijos. Daug visko buvo. Teko muzikos mokytoju dirbti, ruoštis dainų šventėms. Dalyvauti su vaikais įvairiuose konkursuose. Sėkmingai buvo suburta ir grupė „Sekmadienis“. Nemažai yra mokinių, kurie tapo ne vieno konkurso laureatais. Viskas vyko natūraliai, nieko stebuklingo nepadariau.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Užsiimu labiau pedagogine veikla. Toliau dirbu su vaikais, ruošiamės įvairiems konkursams. Vadovauju įrašų studijai „Sekmadienis“. Dirbame pagal projektus, daug veiklos turiu. Bendradarbiauju su atlikėjais. Iš muzikinio, kultūrinio gyvenimo neina pasitraukti.
O planai tokie: toliau sėkmingai dirbti, dalyvauti konkursuose, stengtis, kad mano mokiniai būtų tarp nugalėtojų.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Dabartinį kultūrinį gyvenimą smukdo siaučianti pandemija, nieko gero neduoda nuotolinis mokymas. Tai visiškai kas kita nei dainavimo mokymas gyvai, kontaktiniu būdu. Yra didelis apsunkinimas, kai turi sugrotą partiją įrašyti ir nusiųsti mokiniui. O ką kalbėti, kai reikia sujungti trijų žmonių dainavimą nuotoliniu būdu. Tikrai sudėtinga viską suderinti. Dėl to nukenčia mokymo ir mokymosi kokybė.
O kaip trūkumą įvardyčiau tai, kad primityvėja muzikos suvokimas. Esu seno sukirpimo žmogus ir daug kas man netinka. Šiais laikais, manau, muzikos lygis yra žiauriai kritęs. Gal ir sveikos konkurencijos tarp dainininkų, atlikėjų trūksta.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Jaunimui pasirodyti, patenkinti savo poreikius ir pasireikšti muzikiniame gyvenime tikrai yra kur. Yra galimybių būti pastebėtiems, tik reikia noro ir iniciatyvos. Nemažai įstaigų rengia dainininkus, muzikantus, reikia tik pasirinkti. Mažeikių moksleivių namai, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla – tik vieni iš jų. Pas mane taip pat ateina jaunuolių, vaikų, norinčių išmokti ir dainuoti, ir groti. Dažniausiai tie, kurie nori tobulėti ir siekti muzikinių aukštumų.
Kai pradedu dirbti su vaikais, mano tikslas yra, kad vaikas pats norėtų mokytis. Būna, kad vaikai eina mokytis dainuoti ne todėl, kad patys nori, o dėl to, kad to nori tėvai. Didžiausias pasiekimas, manau, – kad vaikas pats panorėtų eiti mokytis groti ar dainuoti.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Nepaisant to, kad Mažeikiai – vienas mažesnių, atokesnių miestų, jaunimas čia turi galimybių išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nemažai mano mokinių – tarptautinių konkursų ir festivalių nugalėtojai, po šių pasirodymų jie tapo žinomi.
Talentingi žmonės turi galimybę sublizgėti ir Lietuvoje, pakliūti į televiziją. Viena tokių mokinių – mažeikiškė Gintarė Korsakaitė, kuri „Lietuvos balse“ laimėjo antrą vietą. Labai sėkmingai muzikinę karjerą daro mergaitė iš Mažeikių moksleivių namų – Luna. Frėja iš Sedos antrus metus iš eilės tarptautiniame „Baltic voice“ konkurse pelnė aukščiausius įvertinimus. Ji surinko daugiausia balų iš visų dalyvių, aplenkė ir suaugusiuosius. Frėja dar maža, neaišku, kaip ateityje viskas susiklostys.
Vien talento jauniems žmonėms nepakanka, reikia ir sunkaus darbo.
Nuotr. iš asmeninio ir redakcijos archyvo
