Galvočiau, kad teisūs žmonės, raginantys mus per šventes galvoti apie šviesius dalykus, dainuoti, o ne raudoti. Tad Kovo 11oji ir pas mus panašėja į džiaugsmingą šventę, juolab kad prieš ją pranešama gerų naujienų. Sakysite, kokių? O kad ir „Aukso paukštės“, kurias per šventinį minėjimą įteikė dar dviem mūsų rajono kolektyvams. Arba žinia apie tai, kad Merkelio Račkausko gimnazijos lituanistė Laima Skabickienė tapo Metų mokytoja. O vakarykštis pranešimas apie dar vieną smiginio meistro Arūno Čiplio pergalę?
Jei pavartytume vien šitų metų „Santarvę“, rastume daug vardų ir veidų – tai vis žmonės, kurie vienaip ar kitaip priminė Lietuvai, kad yra tokie Mažeikiai, o juose gyvena daug ko mokantys, talentais apdovanoti ir šauniai dirbantys žmonės.
Jeigu kas mano, kad tai ne priežastis džiaugtis, tegul šįkart patyli. Nes netiesa, kad geros žinios yra tik blogos žinios. Šis kalambūras, kažkada tapęs vakarietiškos žiniasklaidos šūkiu, kurį ir mes džiaugsmingai kartojome, sensta ir praranda aktualumą. Tuo mane įtikino ir vakar į redakciją užsukusios viešnios. Jos norėjo paklausti, kodėl laikraštis nemini jų namo tarp taupiausiai naudojančių šilumos energiją ir mažiausiai mokančių. Atrodytų, neklydome vadovaudamiesi Šilumos tinklų informacija, juo labiau kad pateikti tikslūs skaičiai ir duomenys. Visa esmė ne ta, kad parašėme neteisingai, o kad neparašėme, tai yra nepaminėjome tokio gero dalyko. Žmonės stengėsi, vargo, mokėjo už renovaciją, kentė ilgus mėnesius trunkantį namo remontą, o dabar norėtų pasidžiaugti. Išties smagus priekaištas – viešnioms nusišypsojau. Džiaugiuosi kartu su jomis. Ir neabejotinai dar rašysime apie gerus namus su gerais mokesčiais…
Juolab kad oficiali statistika teigia: apie 60 procentų savo pajamų žmonės skiria būtiniausioms išlaidoms. Didžiausią mūsų gautų pinigų dalį atima maistas, būstas ir transportas. Tad jei bus Mažeikiuose daugiau tokių namų, kur žmonės už šilumą mokės perpus mažiau nei vidutiniškai, vadinasi, daugiau pinigėlių turės malonumams, pramogoms, dažniau jausis laimingi ir šypsosis. Dalis tų šypsenų teks ir mums. Ir ne tik per Kovo 11ąją, bet ir paprastą dieną.
Dar perskaičiau, kad pozityviai į gyvenimą žvelgiančių žmonių mūsų platumose yra menki 20 procentų. Tokiai mažumai sunku atsilaikyti prieš skeptikus ir pesimistus. Kadangi save laikau viena iš to nedaugelio, suprantu, kad išsilaikyti „ant bangos“, nepradėjus inkšti, guostis ar kibti kam nors į atlapus, nėra paprasta. Todėl stengiuosi išgirsti ir pati pranešti geras žinias, o blogas mano aplinkoje tegul platina kiti. Norėčiau, kad taip būtų ir laikraštyje, bet ne visada pavyksta. Štai ir dabar turiu dvi naujienas: gerą ir nelabai. Nuo kurios pradėti?
Gal nuo prastesnės, bet ne beviltiškos. Mūsų rajone akivaizdžiai mažėja dirbančių žmonių. Praėjusių metų paskutinį ketvirtį mūsų savivaldybėje jų vidutiniškai buvo 17 734. Arba pusantro procento mažiau nei ankstesnį ketvirtį. Tendencija aiški: krizės padariniai, bankrotai, emigracija ir kt.
Nors mūsų vis mažiau, pagal atlyginimo vidurkį mažeikiškiai rikiuojasi greta didmiesčių gyventojų, o tokius šiauliškius ir kauniečius netgi lenkia. Pastaruosius, tiesa, menkai, bet vis tiek rodiklis. Praėjusių metų paskutinį ketvirtį mūsų rajono gyventojai vidutiniškai uždirbo 2 152 litus, neatskaičius mokesčių. Iki šalies vidurkio – 2 175 litų – mums dar šiek tiek trūksta, bet tai niekis. Kaip nors pasivysime. Kada nors.
Jei mažiau dejuosime, o daugiau galvosime, kaip tai padaryti. Ir ne tik per šventes. Kiekvieną dieną. Taip, kaip dirba tie mūsų kraštiečiai, pas kuriuos parskrenda auksinės paukštės ir kitokie geri dalykai. Nebūtinai pinigėlių pavidalu. Tebūnie tai mūsų pagarba ir pripažinimas – kas apskritai neįkainojama.