Vartodami kalbą, retai pagalvojame, kad tai ne tik komunikacijos įrankis, bet ir tikrų tikriausias muziejus, jei norite, archyvas. Čia užfiksuotas tautos mentalitetas, istorija, mąstymo ypatumai, čia atpažįstame protėvių požiūrį į daugelį dalykų.
Nuo seno žinoma, kad žmogaus gyvenime yra trys svarbūs virsmo momentai: gimimas, vedybos ir mirtis. Tai atsispindi ir kalboje. Gimti – tai atsirasti pasaulyje (apie vaiką). Tik žymiai vėliau kartu su spausdintu žodžiu atsiranda dar viena knyginė reikšmė atsirasti, kilti (gimsta naujas gyvenimas, iš seno gimsta jauna).
Šiandien, kai kalbame, nesivarginame ieškoti tinkamiausio žodžio. Beveik viskas ir visi gimsta (gimė šuniukas, kačiukas, paukštelis, naujas sumanymas, nauja firma, idėja). Mūsų protėviai rinkosi įvairesnius žodžius atsiradimui nusakyti. „Sinonimų žodyne“ (aut. A. Lyberis) žodžiai gimdyti, gimti teikiami tik kalbant apie žmogaus atsiradimą. Ir šis žodis sinonimų neturi, nebent tarmiškas mažuotis (turėti mažą vaiką) ir universalus žodis vaikuotis. Užtat kalbant apie kitų padarų atsiradimą – didelė įvairovė: vaikuotis (turėti jauniklių) – karvė, ožka, kiaulė apsivaikavo; vesti –vilkė, stirna, kiškė veda vaikus (iš čia žodis vada). Yra žodžių apie atskirus vedančius gyvulius: karvė veršiuojasi, avis ėriuojasi, kiaulė paršiuojasi, katė kačiuojasi, kumelė kumeliuojasi. Paukščiai peri – paukščiukai išsirita.
Bet mintys ir idėjos ne gimsta, o kyla. Niekas, išskyrus žmogų, negimdė ir negimė.
Visi, kas gimsta, ir miršta. Tai kitas svarbus virsmo žodis. Dabar viskas miršta: ir gyvuliai, ir paukščiai, ir augalai, ir svajonės. Mūsų protėviams mirti galėjo tik žmogus ir bitė. Kodėl šventu žodžiu pagerbiama bitė? Ji nuo seno buvo siejama su dangiškuoju pasauliu, net laikyta žmogaus sielos simboliu. Be to, žmogų traukė paslaptingas, darnus bičių gyvenimas, jų darbštumas ir bendruomeniškumas.
Šnekamojoje kalboje buvo vartojama daug frazeologizmų, ne tik nusakančių mirtį, bet ir vertinančių velionį bei jo gyvenimą: nukeliauti į amžinybę, atgulti amžino poilsio, baigti žemės vargus, gyvybę padėti (pagarbūs), galą gauti (menk.), kojas ištiesti (menk.), šaukštą padėti (juok.), po beržiukais važiuoti (juok.) ir kt. Bet žvėrys, gyvuliai, paukščiai ir kiti gyviai ne mirdavo, o nugaišdavo, pastipdavo, nusprogdavo, baigdavosi, dvėsdavo, krisdavo, nusigaluodavo, keipdavo ir kt.
Nuostabiai žmonės jausdavo žodžių tiesiogines ir perkeltines reikšmes. Tarmėse dar gyva įvairesnė žodžių vartosena. Tik bėda, kad senoliai, išeinantys ant dausų suolelio pailsėti, tuos turtus išsineša, o jaunimas apie juos nebežino ir jiems neberūpi atgyvenos. Keičiasi laikai, papročiai ir kalba. Toks evoliucijos dėsnis!
Pagal Dabartinės lietuvių kalbos ir Sinonimų žodynus parengė Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
