Apie kėdes su potekste ir balandėlius

Šisbeitauskas

Matyt, Užgavėnių lietus daug ką apgavo – žiemą vijome ne taip nuoširdžiai, kaip reikėjo, tad ji vis dar kaišioja nosį. Prieš pat pavasario lygiadienį išeinanti žiemužė dar ir sniego parodė. Nors tai ne stebuklas – kovas, o kartais ir balandis būna pilni visokių siurprizų. Bet dangus jau nebe toks tuščias, kalbu ne apie debesis, – jame vis daugiau paukščių balsų. Tad sveiki visi, nenunešti pavasarinių vėjų, pučiančių nuo jūros…
Permaininga ne tik gamta, priešrinkiminį azartą keičia kitas. Dabar visiems reikia susistumdyti kėdes. O prieš susistumdant jas susiskaičiuoti. Kalbu ne apie eilines tarybos kėdes, o apie tas svarbiausias. Svarbiausių postų dalybos galimos tik susijungus koalicijai, o koalicija negali susiformuoti, kol tos kėdės nebus tinkamai išstumdytos. Laimė, žinome bent vieną kėdės savininką. Merą. Jau antrą kartą žmogų, kuris vadovaus tarybai ir visam rajonui, nulemiame mes, o ne politiniai susitarimai. Tačiau kas bus mero pavaduotojai, administracijos direktorius ir jo pavaduotojai, kam atiteks atsakingi, tačiau nevienodo reikšmingumo – labai svarbūs ir mažiau įtakos turintys – postai pačioje taryboje, dar reikia susitarti. O susitarti, kaip žinome, visada nelengva.
Tad gerųjų kėdžių – ne dvylika, kur kas mažiau, bet žmonės nešioja kalbas, kad kartais situacija panaši į Ilfo ir Petrovo aprašytąją – į vieną kėdę įsikibę keli pretendentai. Kai pagalvoji, Benderis ir kompanija kiekvienoje iš 12 kėdžių ieškojo turto – kadaise grafienės paslėptų brangenybių. O kas verčia konkuruoti vietinius politikus? Kas tose kėdėse paslėpta? Sakykime, kad šito mes nežinome, galime tik įsivaizduoti.
Taigi, situacija kaip vienoje senoje dainelėje: „Ką atneš rytojus, nežinia, dar nežinia…“
Tas nežinojimas manęs asmeniškai lyg ir neturėtų jaudinti. Kad ir kokia valdžia būtų, kaip nors išgyvensiu, nes jau visokių jų esu matęs ir vis dar gyvas, turiu namus, darbą ir kt. Kaip ir daugelis eilinių Mažeikių piliečių. O štai biudžetininkams – kas kita. Neduok, Dieve, prasidės pokyčiai – koks nors reorganizavimas, renovavimas, demontavimas, optimizavimas, personalizavimas… Oi, oi, oi, kaip sunku išlaukti tos dienos, kai viskas suguls, atsiprašau, ne taip norėjau išsireikšti, – kai visi susės į savo vietas. O laukimo laikas ilgas – iki pat balandžio vidurio, tuomet viskas galutinai paaiškės.
Patirtis liudija, kad iki tos dienos, kai naujoji taryba susirinks, kai bus viskas garsiai įvardyta, išbalsuota, patvirtinta, neverta 100 procentų tikėti gandais. Ir mūsų rajono istorijoje būta pavyzdžių, kai koalicinis susitarimas, apie kurį buvo net viešai pranešta, sužlugo vos ne paskutinę dieną…
Bet pakaks apie tą politiką. Pakalbėkime apie mūsų gyvenimą.
Žinokite, patikėjau reklama. Ne tradicine, mums visur brukama, o vietine – perduodama iš lūpų į lūpas. Pasakoju apie svarbų dalyką.
Pavasarį mums akivaizdžiai trūksta magnio. Nes nervukai kažkokie pašliję ir dėmesio koncentracija prasta. Štai mano gera pažįstama sugalvojo svečius pavaišinti balandėliais. Svečiai gana vėlai pranešė apie vizitą, tad moteriai teko greitai suktis. Gal per skubėjimą, gal mąstydama, kuo dar pavaišins atvykėlius, ji padarė vieną didelę klaidą. Bet iš karto nepasakosiu, kokią.
Taigi svečiai atvyko, susėdo prie stalo, balandėliai ir bulvės garuoja, skleidžia seilėtekį skatinantį aromatą… (Tikiuosi, mėgstate balandėlius? Tuomet mūsų skoniai sutampa.) Paragauja patiekalo. Susižvalgo. Sukramto kąsnį, tada ryžtasi paklausti šeimininkės: kaži kodėl balandėliai tokie rūgštūs? Šeimininkė pati paragauja – išties, keistas skonis.
Ilgai svarstė, kas galėtų būti. Ir mėsa buvo šviežia, ir pomidorų padažo, kuris galėtų suteikti šito papildomo skonio, ji nededa. Ir druskos nesupainiojo su citrinos rūgštimi, nes druska – po ranka, o ta rūgštis – visai kitoje vietoje… Tik staiga galvoje kažkas nušvito. Ogi kaltas virdulys! Ir puolė moteris visų atsiprašinėti, lėkštes iš panosės traukti…
Pasirodo, anksti rytą atsikėlusi ji nutarė tinkamai išplauti virdulį – įpylė vandens, įbėrė specialių miltelių, tirpinančių kalkes, įjungė virdulį. Ir pamiršo apie tai.
Troškindama balandėlius moteris, kaip ir buvo pratusi, į puodą šliūkštelėjo virinto vandens. Štai ir visa paslaptis.
Todėl ir sakau: pavasariop būtinai reikia magnio. O vandenį geriau naudoti be papildomų priemaišų. Geriau tegul būna jame vienas kitas miligramas kalkių, o ne keli gramai chemijos! Tokia išvada labai tinka, nes šiandien – Pasaulinė vandens diena. Tad neterškime jo – nenuodykime žemės grunto, upių, ežerų, tvenkinių ir prūdelių. Ir pagalvokime, ar mūsų virduliui būtinai reikia chemijos. Gal nukalkinti užtektų ir citrinos rūgštelės? Tuomet šeimininkei, tikiuosi, būtų pavykę kaip nors išgelbėti balandėlius. Moteris tikrai moka juos skaniai gaminti, pats esu ragavęs.
Ir neužmirškite magnio – jis stiprina nervų sistemą bei padeda smegenims geriau veikti.

3 Atsakymai į “Apie kėdes su potekste ir balandėlius”

  1. to bijokit bijokit parašė:

    na ir kuom ta Nagienė skirsis nuo Kryžiaus? tos pačios partijos atstovė ir be to, dar arogantiška

  2. kad parašė:

    iš jūsų lūpų Dievui ausin.

  3. Bijokit bijokit parašė:

    Ne be reikalo valdininkai kinkas drebina, jaučia, kad baigėsi durniaus voliojimo laikai, nes vietoj Kryžiaus pareina Nagienė. Pagaliau savivaldybė dirbti pradės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto