Apie laikus, kai neturėjome fotoaparatų…

Vytautas MALŪKAS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Kažkas yra pasakęs: jei žmogų vis dažniau pradeda lankyti prisiminimai, jis sensta. Nežinau, ar taip yra iš tiesų, bet save vis dažniau pagaunu galvojant, kas yra buvę seniau, prisimenant vaikystę, jaunystę ir kitus praeities įvykius. Man atrodo, kad tai nėra blogai, net jei iš tiesų senstu. O jei tie prisiminimai yra malonūs, kodėl savo kasdienybės nepraskaidrinti jais?
Žinoma, tų praeities dienų būta visokių, bet apie prastąsias galvoti nesinori – kam to reikia? Iš tiesų, galvojant tik apie gerus dalykus, savęs neapgausi: kas buvo, to neapeisi. Nebent pamirši.
Mokykloje mūsų klasės auklėtoja sakydavo, kad vienas smagiausių prisiminimų yra nuotraukų albumai. Tai ne tik padeda daug ką prisiminti, bet ir lyg gražioje vaikiškoje knygelėje – smagiai iliustruoja. Gaila, kad ne visus gyvenimo atvejus galima pamatyti: juk paskui mus nuolat niekas nevaikšto ir visų gyvenimų akimirkų nefiksuoja.
Iš tiesų, paėmęs į rankas kurį nors savo fotoalbumą, suprantu, kodėl žmonės nuo seno fotografuodavosi, nuotraukas kaupdavo albumuose ar tiesiog dėdavo į krūvelę. Tikriausiai ne tik tam, kad galėtų parodyti, kur yra buvęs, ką pamatęs. Bent jau man nereikia kitų žiūrovų: nuotraukas, patirdamas didelį malonumą, galiu žiūrinėti ir būdamas vienas. O jei dar žvarbų žiemos vakarą prie šono ar kojų snaudžia mano keturkojis, ko daugiau bereikia!?
Brangiausios ir maloniausios man yra vaikystės nuotraukos: senos, nespalvotos, kai kurios jau spėjusios pagelsti. Vaikystę praleidau kaimo vienkiemyje, tad tų nuotraukų nėra daug: prieš penkiasdešimt metų ne visi turėjo tokį daiktą kaip fotoaparatas. Kiek sprendžiu iš senų vaizdelių, fotografo pasirodymas kaime buvo neeilinis įvykis. Mudu su broliu išpuošti gražiausiais drabužiais, su baltais kažkokio augalo žiedais rankose… Tik viena man užkliuvo: mano šukuosena, kaip sakoma, „ant nulio“. Vėliau sužinojau, kodėl: fotografas iš anksto neįspėjo apie savo apsilankymą, o jam pasirodžius, tėvai labai norėjo įamžinti savo atžalas. Bet viena jų, t. y. aš, buvau seniai kirptas: kur tau su tokia ševeliūra į fotoobjektyvą! Tad tėtis čiupo į rankas namuose turėtą rankinę plaukų kirpyklę (net nežinau, kaip ji vadinasi) ir nukirpo lengviausiu keliu: plikai.
Kas kita nuotrauka, daryta fotoateljė: mes su broliu vienodais drabužiais ir nelabai atskirsi, kas yra kas, jei ne brolio ūgis ir mano kiek pasmukusios kelnės. Pasižiūri į tas nuotraukytes ir nori nenori nusišypsai: smagu vis dėlto buvo kaime.
Tik gaila, kad niekas neužfiksavo kaimo keistuolės, arčiausiai mūsų gyvenusios senolės Vincentinos, kuri turėjo galybę kepurių ir kiekvieną jų puošė vis gražesnė saga ar net plunksna. Taip ir neįsiuvo močiutė Vincentina į mano kepurę žadėtos sagos: mes išsikėlėme gyventi į miestą, o senutė netrukus iškeliavo Anapilin. Kažin kur liko jos keistuolės kepurės?
Dar niekas neužfiksavo, kaip mama mane, pyplį, pasisodinusi ant dviračio bagažinės, veždavosi į kaimo parduotuvę. Viena kelionė man baigėsi nekaip: užsižiopsojęs į pro šalį geležinkeliu pūškuojantį garvežį, nė nepajutau, kaip kulnas atsidūrė ratpėdžiuose: prisimenu, kad buvo daug skausmo, ašarų ir kelios dienos nuobodaus „poilsio“ lovoje. O už lango iš manęs visu grožiu juokėsi vasara…
Oi, kiek daug ir įdomių dalykų buvo kaime, ir svarbiausia, kad daug jų patirta pirmą kartą! Juk jokios gyvenimiškos patirties dar nebuvau sukaupęs. Ir iš tiesų, kaip gaila, kad gyvenome tokiais laikais, kai nebuvo fotoaparatų ir visi tie įvykiai, lyg atskiros nuotraukos ar net neilgo filmo kadrai, liko tik atmintyje.
Norėtųsi keltis į kitus, artimesnius laikus, bet vaikystės kaimas nepaleidžia. Nebežinau, kiek metų gegutė man buvo iškukavusi, kai auginome iš mūsų sodyboje buvusio gandralizdžio iškritusį ilgasnapį: matyt, gerai auginome, nes jis užaugo didelis, gražus… Bet, vėlgi, su broliu persistengėme atlikdami paties gandro priedermę: privarlinėjome tiek, kad tų kvaksių prisilesęs mūsų sparnuotis susirgo ir po kelių dienų nusibaigė. Kokias tada laidotuves suorganizavome! Tik nieko į jas nekvietėme: patys giedojome, patys ir palaidojome. To gandro nuotrauką kažkada turėjo mama: tikriausiai tebesaugo iki šiol…
Ir, jei neatsibodau, dar keli niekur neužfiksuoti prisiminimai. Jei neturėjome fotoaparato, tai kokia kalba gali būti apie televizorių: tais laikais gal nė nežinojome, kas tai yra. Ir kaip aš džiaugiausi, kai vieną dieną brolis mane nusivedė į Dautarų pradinę mokyklą, kur buvo rodomi animaciniai filmai.
Lyg sapną matau visos šeimos kelionę traukiniu pas gimines į Rygą: didžiulį bokštą prie ežero, į kurį manęs niekas ir niekaip nebūtų užkėlęs, zoologijos sodą, iš kurio gyventojų kažkodėl pamenu tik beždžiones…
Dar įstrigę atmintyje vakarai, kai į mūsų namus susirinkdavo aplinkinių vienkiemių kaimynai: tikriausiai mes teturėjome pirtį, kurią užkūręs tėvas liepdavo man apeiti kaimynus ir pranešti, kad pirtis kaista. Smagu būdavo sėdėti prie žibalinės lempos ir klausytis kaimynų kalbų. Apie ką kalbėdavo – vienas Dievas težino: tikrai nebepamenu, o gal nelabai ir supratau.
O mieste gyvenimas buvo visiškai kitoks. Ir kuo toliau, tuo tų nuotraukų daugiau: čia fotografų jau netrūko, o vėliau įsigijome savus fotoaparatus. Dabar pavydžiu vaikams, kurie turi net vienos dienos įvykių fotoalbumus.
Bet apie tai gal kada nors kitą kartą. Jei turite laisvą valandėlę ir nesugalvojate, kuo užsiimti, prisėskite ir pavartykite savo albumus. Tik negalvokite apie nuolat bėgantį laiką.