Nuo ketvirtadienio Mažeikių muziejuje eksponuojama mažeikiškės dailininkės Rasos Tamošiūnienės tapybos darbų paroda „Miestai ir paukščiai“.
Ekspozicijoje yra per keturiasdešimt paveikslų – tai pastarųjų dvejų metų dailininkės kūriniai.
Kviečia aplankyti
Dabar toks laikas, kai dažnos kultūros įstaigos darbuotojams, meno žmonėms net nesinori organizuoti renginių, kviesti į juos didelės masės žmonių. Jų nevilioja tai, kad savo šypsenas vieniems nuo kitų jau tenka slėpti ne tik po apsauginėmis kaukėmis, bet ir po respiratoriais.
Tačiau susitikti tykiai, nedidelėmis grupelėmis, laikantis saugumo reikalavimų bei saugaus atstumo, norisi ir, beje, to niekas kol kas dar neuždraudė.
R. Tamošiūnienės parodos pristatymo, atidarymo nebus. Tačiau ji rado laiko ir noro susitikti bei su „Santarvės“ skaitytojais pasidalyti mintimis apie tapybą, apie dvi pagrindines savo paveikslų temas – paukščius ir miestus.
Menininkė sakė, kad yra pasirengusi susitikti, pabendrauti ir su kitais žmonėmis, norinčiais apžiūrėti jos parodą. O visus, besidominčius menu, kviečia aplankyti muziejų.
Prieš keletą metų atsidėjo kūrybai
R. Tamošiūnienė yra gryna mažeikiškė. Kai 1988 metais baigė Šiaulių universiteto dailės fakultetą, ji sugrįžo į Mažeikius. Tris dešimtmečius pašnekovė dirbo Mažeikių dailės mokykloje.
O pastaruosius pustrečių metų savo gyvenimą, laisvalaikį ir mintis skiria kūrybai, giedojimui Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios Sumos chore, kelionėms ir savo būties bei žmogaus su gamta tarpusavio ryšio apmąstymams.
„Kai aš sugrįžau prie tapybos, tai ir tapau tokios tematikos paveikslus – miestus ir paukščius.
Kažkada, gal apie 1990 metus, tapydavau gėles ir peizažus.
Paskui, 2000-aisiais, Čekijoje, Krnovo mieste vyko dailininkų pleneras. Ten mane sužavėjo pastatai ir bendrai visa to miesto aura. Žodžiu, tada radosi kažkoks „kabliukas“. Paskui, kai išėjau iš darbo dailės mokykloje, atsidėjau tapybai ir nebegaliu sustoti visai“, – šypsojosi pašnekovė.
Ji pridūrė, kad yra laiminga tapydama šias dvi temas ir kol kas kitų liesti nenori.
Nori pabandyti sudominti
Paukščius Rasa visada mėgo, kaupė apie juos knygas. Paukščius ji vadina dieviškais kūriniais, kuriuos stebėti ir kuriais grožėtis – medituoti – galima valandų valandas.
Pasak pašnekovės, bendraujant su žmonėmis paaiškėja, kad jie dažniausiai visus paukščius priskiria zylėms, žvirbliams, balandžiams ir dar varnoms. O apibūdina, pavyzdžiui, taip: „Ai, na, toks pilkas paukštukas buvo atskridęs.“
„Bet pasižiūrėjus į kokį nors paukštelį – kiek jis spalvų turi. Tai yra aukso kasyklos mintims ir perteikimams. Jokiems stilistams nereikia ieškoti spalvinių derinių, nes viskas yra tame paukštelyje. Kad ir ta pilka varna… Esant skirtingam apšvietimui, ji būna ir violetinė. Šarkos juodumas atsiveria smaragdiniais, violetiniais, ultramarino atspalviais“, – pasakojo dailininkė.
Ji sako neturinti labiausiai mėgstamo paukščio, nes kiekvienas yra unikalus, savitas, gražus.
Įkvėpė garsus ornitologas
Rasa prisiminė, kad vienas pirmųjų akstinų imtis tapyti paukščius buvo jos ir vyro Virginijaus kelionė į Ventės ragą. Ten mažeikiškiai susitiko su ornitologu Vytautu Jusiu, kuris Rasą ir Virginijų priėmė, papasakojo apie paukščius daug įdomybių, parodė, kaip jie žieduojami, įdavė sužieduotų paukštelių į rankas ir leido paleisti skristi.
„Aš galvoju, kad mano tapyti paveikslai gali padėti žmones sudominti paukščiais. Būna, žmogus pasižiūri į vieną ar kitą paukščio paveikslą ir stebisi „Argi pas mus tokių yra?“. Būna, yra – visa egzotika straksi ant palangių, lesyklėlėse, kiemuose, skraido miškuose, laukuose, padangėse… Tik reikia sustoti, nurimti ir apsidairyti aplink“, – mintimis dalijosi R. Tamošiūnienė.
Miestai – dar viena meilė
Parodoje eksponuojamuose paveiksluose atsispindi ir kita dailininkės meilė – miestai, įtraukiantys kaip bedugnė arba užgriūvantys lyg lavina – su savo istorijomis, nutrupėjusiu tinku, kultūra, skoniais, garsais, veidais ir vibracijomis.
Šiuose paveiksluose dailininkė perteikia kelionėse po Lietuvą ir Prancūziją matytus ir užfiksuotus vaizdus.
„Visada renkuosi kamerines kompozicijas, nes ir jose atrandu begales nuotaikų, spalvinių niuansų ir nesumeluotos didybės. Juk pro daugelį dalykų praeiname net nesusimąstydami ir nepastebėdami jų paslapties, net nepagalvodami, kiek jie svarbūs mano, praeivio, gyventojo, statytojo gyvenimui – dabar ir prieš šimtą metų“, – pasakojo dailininkė.
Paroda reiškia atsakomybę
Save R. Tamošiūnienė apibūdina kaip dailininkę, kuri laimingiausia jaučiasi vykstant kūrybiniam procesui.
„Labiau džiugina pasiruošimo parodoms etapas nei pačios parodos. Nes kai tapai sau namie, esi pats su savimi, su Dievu ir niekam neatsiskaitai už tai, ką tapai, kaip tau sekasi. O eksponuodamas paveikslus, jau įsipareigoji ir atsakomybę prieš kitus žmones jauti, prieš tuos, kurie ateina parodos apžiūrėti. Kai sulaukiu pasiūlymo surengti parodą, suklūstu, pasidaro neramu. Aišku, kažkur viduj slypi ir malonumas. Žodžiu, parodos man sukelia dvilypius jausmus“, – apibendrino R. Tamošiūnienė.
