Neatlygintina pagalba visuomet buvo ir bus reikalinga, tačiau šiuo laikotarpiu, kuomet pandemija vis dar gąsdina pasaulį, savanorystė sveikatos priežiūros įstaigose tapo ypatingos svarbos.
Su kraštiečiu fotografu Mindaugu Dulinsku pasikalbėjome apie įsimintiniausias savanorystės akimirkas, sunkumus ir tai, ką tokia patirtis reiškia.
– Kaip kilo mintis savanoriauti?
– Mintis net nekilo, o internetas ją davė. Gruodžio pradžioje pasirodė informacija, kad labai trūksta personalo, daug slaugytojų turėjo nedarbingumą dėl teigiamo COVID-19 testo, todėl tiesiog trūko darbo rankų, kad būtų tinkamai pasirūpinta pacientais.
Pagalvojau, kad galėčiau būti kažkuo naudingas, nors ir neturiu medicininio išsilavinimo.
Jau paskutinės dienos, ta visa odisėja truko apie pusmetį.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
Karolina Kotryna Petrauskaitė
