Apie save ir laikraštį – per metų prizmę

Fotokorespondentas Jonas Strazdauskas savo fotografo karjerą pradėjo 1966-aisiais rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“. Kitais metais jis švęs 40-mečio darbo jubiliejų pirmoje ir vienintelėje savo darbovietėje. Jauname „Santarvės“ kolektyve jis lenkia visus ne tik amžiumi, darbo stažu, bet ir gyvenimo patirtimi. Dešimt iš dabartinių santarviškių, o tai pusė viso kolektyvo, tais metais dar nebuvo nė gimę.LAIKRAŠTIS IŠMOKĖ VISKO
Žmonės vertina Jono darbą ir yra dėkingi jam už įamžintas akimirkas. „Būna, kad gatvėje ar renginyje prieina prie manęs moteris ar vyras ir padėkoja už gražią nuotrauką. Nustembu, nes tikrai žmogų matau pirmą kartą gyvenime. O pasirodo, kad prieš 20 ar 30 metų fotografavau jį dar visai vaiką“, – sako Jonas. Jis neslepia, kad tokie momentai malonūs, o nuoširdžiai ištartas „ačiū“ glosto savimeilę.
Anot Jono, laikraštininko darbas tikrai nepavydėtinas. Jis neturi nei šeštadienių ir sekmadienių, nei normalių švenčių. Net į renginius, kur žmonės ateina pailsėti ir atsipalaiduoti, jis eina dirbti. Jis priverstas nieko nematyti ir negirdėti, o ieškoti siužetų nuotraukoms.
„Laikraštį, kuriame dirbu, galiu vadinti savo „profesine kalve“, čia aš išmokau visko“, – tvirtina Jonas. Iliustracijos pavyzdžiu jam buvo respublikiniai, sąjunginiai laikraščiai, fotografijos meno jis mokėsi iš tokių meistrų kaip Vasilijus Pieskovas, Antanas Dilys, Marius Baranauskas. Pastarasis jau Anapilin išėjęs fotoreportažų meistras vesdavo respublikinius seminarus, kuriuose būdavo aptariamos laikraščių iliustracijos. Fotografijos darbų parodose Jonas tik žvalgydavosi.
1985 metais Šiauliuose vyko spaudos fotografijos konkursas „Press Foto-85“, kuriame dalyvavęs mūsų fotokorespondentas buvo apdovanotas diplomu už naftos įmonės statybos nuotraukas. Tai buvo pirmasis įvertinimas.

PASTŪMĖJO AMBICIJOS
Maždaug prieš 15 metų Jonas pradėjo artimiau bendrauti su žinomais fotomenininkais Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, vėliau su Stanislovu Žvirgždu, Vitalijum Butyrinu. Po kurio laiko R. Rakauskas ėmęs klausinėti, kada jis duosiąs kokią nuotrauką žurnalui, kada surengsiąs personalinę savo darbų parodą. Tada Jonas ir parodė jam savo saulėlydžių nuotraukas. „Jonai, ko lauki, turi puikios medžiagos, daryk parodą“, – atmintin įstrigo drąsinantys kolegos žodžiai.
Dar viena priežastis, vertusi jį siekti daugiau, buvo užgautos ambicijos. Mažeikių fotografai pasišaipydavo iš Jono, pavadindami jį nieko daugiau nesugebančiu „laikraštiniu fotografu“. Puikuodavosi savo „šedevrais“ – vestuvinėmis nuotraukomis, kuriomis ir Jonas kažkada bandė prisidurti prie algos.
Taip 1997-aisiais gimė pirmoji rimta Jono meninės fotografijos darbų paroda, kuri apkeliavo Klaipėdą, Kauną, Panevėžį. Romantiško stiliaus apie 100 darbų parodos autorių R. Rakauskas apibūdino kaip saulėlydžių poetą. Anot Jono, fotomenininkai būdavo labai objektyvūs vertintojai, ir apie darbus atsiliepdavo realiai: turi ką parodyti, arba ne. Nuo tos parodos artimesnė tapo draugystė ir su A. Macijausku. Jos išdava – 1999 metais išleistas fotoalbumas „Mažeikių kraštas“. Važinėjant ir rūpinantis šios knygos leidyba, gimė naujo fotografijų ciklo „Lietuva rūkuose“ idėja.
1998 ir 1999 m. Jonas vadina produktyviais. Tai metai, paženklinti apdovanojimais: IV tarptautinėje fotografijos parodoje „Gamta – visų namai 98“ – FUJIFILM sidabro prizas, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Fotoreporterių gildijos konkurse „Žmogiškasis orumas ir socialinė izoliacija“ – laureato diplomas, Euro Press Foto-98 – Lietuvos konkurso laureatas, 29-ojoje lietuvių fotografų parodoje Čikagoje užimta 3-ioji vieta, Tarptautinės meninės parodos diplomas Kinijoje, XXII Tarptautinės parodos medalis Italijoje, VII tarptautinėje meninės fotografijos bienalėje „Agueduck-2002“ Ispanijoje – Katalonijos fotografijos federacijos medalis, VI tarptautinėje fotografijos parodoje-konkurse „Gamta – visų namai 2002“ – LFS diplomas.
„Kaip laikraštininkas, su malonumu darau reportažines nuotraukas. Portretai nėra mano dėmesio centre. Tačiau iš žmonių, kurių veidai lieka mano fotoobjektyve, semiuosi šilumos, gerumo, o iš senolių – gyvenimo išminties“, – tikina Jonas.

VALDŽIA TROŠKO PAGARBOS IR DĖMESIO
Grįždamas porą dešimčių metų atgal, Jonas prisimena, kaip sovietinių laikų valdžia trokšdavo pagarbos ir dėmesio. Jam, fotografui, tai būdavo labai akivaizdu. Valdžios vyrai visada „sprausdavosi“ į objektyvą, ir iš to mėgo „daryti“ politiką. Galbūt taip buvo todėl, kad rajoninį laikraštį siųsdavo į Lietuvos komunistų partijos centro komitetą (LKP CK), kuris savo pavaldinių rajone darbą vertindavo pagal jų nuotraukas rajoninėje spaudoje. „Gerai, Jonai, „pavarei“, plodavo man per petį aukštieji rajono pareigūnai. O jeigu kuris nepakliūdavo į kadrą, kartais ir visą savaitę nesisveikindavo“, – prisimena Jonas.
Kai būdavo apdovanojami socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai ar darbo pirmūnai, po jų pagerbimo pirmojoje eilėje išsirikiuodavo visi svarbiausieji valdžios atstovai, o tikrieji renginio „kaltininkai“ likdavo už jų nugarų lyg ir pamiršti. Tačiau ir tada Jonas „iš viršūnių“ susilaukdavo tik pagyrimo. Anot jų atsiliepimų, išėjęs geras laikraščio numeris.
Pasak Jono, atvykusieji iš Vilniaus LKP CK funkcionieriai būdavo tolerantiškesni už vietinius vadukus. Bet ir tarp jų pasitaikydavo tokių, su kuriais bendrauti būdavo sudėtinga. Sakykim, LKP CK I sekretoriaus Petro Griškevičiaus tarnyba įspėdavo, kad jį fotografuoti galima tik iki antrosios švarko sagos ir tai tik iš vienos pusės.

NE VISI SIRGO DIDYBĖS MANIJA
Prakalbęs apie vadovų toleranciją, Jonas prisimena partijos Mažeikių rajono komiteto pirmąjį sekretorių Stanislovą Giedraitį. Anot fotografo, šis niekada nepasididžiuodavęs paspausti rankos. Nebuvo pasipūtęs ir antrasis sekretorius, bet to nepasakysi apie trečiąjį. Pastarasis „pažindavo“ redakcijos fotografą tik tada, kai jam pačiam to prireikdavo. Tada, lyg labai nudžiugęs, ilgai purtydavo ranką: „Oooo, kaip gyveni, Joneli, sveikas!..“
Kaip tikrus miesto patriotus, tikrus ūkininkus, Jonas mini Mažeikių vykdomojo komiteto pirmininkais dirbusius Gabalį, Gudiną, Petrylą. Su pastaruoju kartu teko vykti į Novopolocką (Baltarusija) pasižiūrėti, kaip tvarkomasi ten. Jonas su korespondentu Sigitu Skabeikiu turėjo užduotį paruošti reportažą iš šio miesto, kuriame buvo panaši naftos įmonė, kaip ir Mažeikiuose.
Baltarusiai sugebėjo iš įmonės išpešti ir miestui naudos. Novopolocke iškilo Pionierių namai, Kultūros rūmai, prekybos centrai. Mažeikiškiai iš pradžių tuo nesugebėjo pasinaudoti. Tik vėliau, anot Jono, S. Giedraitis išmokęs mažeikiškius dirbti. Jeigu sekretorius dar metus kitus būtų likęs, būtų „sutempęs“ Mažeikius. Šiandien miestas jau būtų turėjęs viaduką per geležinkelį.
Jonas prieš porą ar trejetą metų buvo sutikęs šį žmogų, kalbėjosi. Pasak Jono, S. Giedraitis nekeikia dabartinės valdžios, nenešioja širdyje niekam pagiežos ir pykčio. Anot jo, ką dabar tas ministras gali? Nieko. Prisiminė senus laikus, kai nuvažiuodavęs į Maskvą, ir Centro komitete jį kviesdavę užeiti pirmąjį, o už durų laukdavę ministrai.

LAIKRAŠČIO STABDYS – NUOTRAUKOS
Atsiskaitymų „dovanomis“ tvarka buvo pripažinta ne tik aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tą „tvarką“ savo kailiu patyrė ir Jonas. Tekdavo ieškoti būdų, kaip paspartinti laikraščio leidybą. Toks operatyvumas, koks yra dabar, tuometinėmis sąlygomis būtų atrodęs tikras košmaras. Didžiausias stabdys buvo nuotraukų gamyba.
Jos pirmiausia buvo spausdinamos Šiaulių, vėliau – Klaipėdos spaustuvėje.
Klaipėdoje cinkografija buvo kokybiškesnė, o dar ir dėl operatyvumo geriau buvo nuotraukų cinko klišes vežti daryti į uostamiestį.
„Iš dieną padaryto kadro iki vakaro pasidarydavau nuotrauką. Naktį sėsdavau į Rygos–Klaipėdos traukinį ir ankstyvą rytą jau būdavau spaustuvėje. Meistrui įbrukdavau 5 rublius ir 11 valandą pasiimdavau nuotraukos cinko klišę. Dvyliktą išvykdavo traukinys į Mažeikius, o trečią popiet jau skubėdavau į Mažeikių spaustuvę, kur būdavo spausdinamas laikraštis. Užbaigti puslapiai būdavo spausdinami, o puslapis su „skyle“ laukdavo manęs. Jeigu vėluodavau, vėluodavo ir laikraštis. Visas jo tiražas būdavo baigiamas spausdinti vėlai naktį“, – į prisiminimus nuklysta pašnekovas.
Nuotraukų kokybe reikėdavo rūpintis pačiam. Geriausias klišografas buvo Vilniaus spaustuvėje, tad susidarius didesniam kiekiui nuotraukų, jos paštu būdavo siunčiamos į Vilnių. Kol grįždavo atgal į Mažeikius, praeidavo apie porą savaičių. Būdavo, kad dėl skubesnių nuotraukų Jonas važiuodavo ir į Vilnių.
Klaipėdiškiai pirmenybę teikė pinigams, o sostinėje labiau vertinami būdavo gėrimai. „Visada veždavausi „samanės“ buteliuką arba „choleros“ (citrinos esencija, – aut. past.) iš Mažeikių „bravoro“. Visada sulaukdavau to paties klausimo: ar atvežei? Nuo „dovanos“ ir jos turinio priklausydavo, kiek teks laukti nuotraukos cinko klišės“, – apie nusistovėjusią nuotraukų gamybos tvarką pasakoja Jonas. Dėl ilgai trunkančio gamybos proceso tekdavo imtis įvairių gudrybių.
Pavyzdžiui, „Jaunosios gvardijos“ kolūkio pirmininkas norėjo ketvirtadienio laikraščio numeryje pasigirti ketvirtadienį prasidėjusia javapjūte. Tam, kad šių darbų iliustracija atsidurtų laikraštyje, javapjūtę teko inscenizuoti jau pirmadienį. Jeigu per skubėjimą nuotrauka išeidavo nekokybiška, kaltas likdavo fotografas. Juk skaitytojui neišaiškinsi visos jos gamybos technologijos.

KAIP APGAUTI SKAITYTOJĄ
Važinėdamas gaminti nuotraukų, Jonas daug bendraudavo su spaustuvių specialistais. Čia jis išmoko daryti fotomontažus, susipažino su retušavimo galimybėmis, sužinojo, kaip padaryti, kad nesimatytų, jog nuotrauka suklijuota. Žodžiu, sako išmokęs, kaip apgauti skaitytoją.
Jonas prisimena, kaip rajone buvo statomi Alytaus statybos kombinato namai, žmonių vadinami „alytnamiai“.
Šių namų kvartalo vaizdą Jonas nufotografavo Pikeliuose, o juos stačiusių statybininkų čia jau nebebuvo. Jie darbavosi Bugeniuose, tad ten fotografas juos nutvėrė ir įamžino.
Atlikus fotomontažą, iš dviejų nuotraukų gimė viena, ir patys statybininkai nesuprato, kaip jie atsidūrė namų kvartalo fone.
Pasak Jono, puikiai pavyko ir pats pirmasis fotomontažas, skirtas naujametei temai. Pagal savo technologiją Vilniaus spaustuvės retušuotojai taip pasidarbavo, kad žiemos peizaže įsikomponavo idealus Senis Šaltis.
Šventines nuotaikas laikraščio puslapiuose atspindėdavo nuotraukų blokai. Juos komponuodavo ir darydavo pats Jonas, pasikonsultavęs su laikraščio redaktoriumi Antanu Barausku.
„Nors jis buvo reiklus ir principingas, bet manimi jis pasitikėdavo. Padarydavau nuotraukų blokus, parodydavau redaktoriui, o jis tik ant kiekvienos nuotraukos antros pusės uždėdavo spaudus. Iš A. Barausko išmokau principingumo, išmokau pakovoti už save“, – prisipažįsta Jonas, stengdamasis objektyviai vertinti buvusį vadovą.

ŽVAIGŽDŽIŲ LIGA SIRGDAVO NE VISI
Šiandien Jonas pripažįsta ir tai, kad laikraštis kartais sugadindavo žmones. Buvęs toks vienas mechanizatorius „Lenino keliu“ kolūkyje, kuris pirmavo pjaunant kukurūzus. Per metus jo nuotrauka tris ar keturis kartus buvo atsidūrusi laikraštyje. Vyrukas taip „sužvaigždėjo“, kad net kolūkio valdžia su juo nebegalėjo susikalbėti.
Anot Jono, ne tik laikraštis, bet ir valstybinės premijos, apdovanojimai kartais pakenkdavo žmogui. Ne toks dažnas, todėl įsimintinas atvejis, kai „Pažangos“ kolūkio veršininkė gavo 1000 rublių valstybinę premiją. Iš tų pinigėlių moteriškei dalį atskaitė į kažkokius fondus, kitą dalį teko paaukoti „kosmoso įsisavinimui“, įvairioms akcijoms. Jai pačiai liko vos 300 rublių, už kuriuos, atsidėkojant už premiją, reikėjo „balių“ iškelti…
Geri, darbštūs, kūrybingi žmonės šiandien neturi jokių kliūčių tapti mūsų laikraščio herojais. Jonas prisimena, kad senais laikais pirmūnai, socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, kurių nuotraukos būtų galėjusios puošti laikraščio puslapius, dar būtinai turėjo būti ir partiniai, komjaunuoliai, ateistai. Būdavo labai puikių žmonių, bet jie neatitikdavo šių reikalavimų.
Žurnalisto plunksnos tiesiog prašyte prašėsi viena Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvėja, bet jos tėvai buvo ištremti. Panašių sunkumų dėl šeimos narių tremties turėjęs ir Bronislovas Vainora, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl jo skyrimo naftos įmonės generaliniu direktoriumi.
Socialistinis lenktyniavimas, kuris dažnai būdavo susijęs su prirašinėjimais, pereinamųjų vėliavų įteikimas, pasak Jono, buvo taip visiems įgrisęs, kad ir patys pirmūnai, ir nugalėtojai vengdavo viešumos. Amžinos problemos kildavo Užlieknėje, kai reikėdavo ką nors fotografuoti. Melžėjos bėgdavo slėptis, kai pamatydavo Joną su fotoaparatu. Net ir kolūkių vadovai nevengdavo pasišaipyti iš savo nuolat pirmaujančių žmonių. Tokia buvo tų laikų kasdienybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto