Apie skrydį svajojusiai šerkšnėniškei – visas dangus

Barbora Narkienė taip ir nesulaukė dar vieno skrydžio ir dar vieno šuolio parašiutu.
Tačiau į paskutinę kelionę 88-erių metų šerkšnėniškę palydėjęs giminaitis įvykdė jos valią – paskambino į „Santarvę“.


DĖMESIO NUSIPELNĖ
NEATSITIKTINAI
„Kai numirsiu, paskambink į „Santarvę“, noriu, kad jie dar paskutinį kartą mane prisimintų“, – 2008-ųjų rudenį pasakė Barbora Amirandui Milteniui, savo dukterėčios Daivos vyrui. Prašymą vyriškis įvykdė tuoj po močiutės laidotuvių.
Amirandas į redakciją atvyko su pluošteliu nuotraukų, laiškų, Barborai plaukusių iš visų Lietuvos kampelių, knygų, dovanotų jos gerbėjų, pagaliau su savo paties prisiminimais apie šią atkaklią, užsispyrusią, daug vargo gyvenime patyrusią kaimo moterį.
Kuo ji nusipelnė tokio dėmesio? Kodėl ją pažinojo tiek daug žmonių?
Štai keletas eilučių iš 1995 metų rugpjūčio 3 dieną mūsų laikraščio pirmajame puslapyje išspausdinto straipsnio:
„Šerkšnėnų kaime gyvenanti 74 metų pensininkė Barbora Narkienė tapo aviacijos šventės V pasaulio lietuvių sporto žaidynių atidarymo dienos sensacija. Jos šuolį dviviečiu parašiutu kartu su Mažeikių aeroklubo instruktoriumi Aleksandru Neposedovu su nuostaba minėjo Lietuvos masinės informacijos priemonės.“
Nuo to laiko praėjo daugiau kaip 13 metų, bet jos, kaip Skraidančios močiutės, įvaizdis išliko visų ją pažinojusių, apie ją žinojusiųjų atmintyje.
MIRTIS UŽKLUPO
NETIKĖTAI
Jau kuris laikas Barbora savo vienkiemyje prie Šerkšnėnų aerodromo gyveno viena. Pagimdžiusi septynis vaikus, vyrais užaugino tik tris sūnus. Karo metais keturi mirė dar būdami kūdikiai. Vienas sūnus žuvo tarnaudamas tarybinėje armijoje. Jį priglaudė Rusijos žemė. Kitas, kuris gyveno su mama, sulaukęs 60-ies, iš gyvenimo išėjo savo noru. Su triukšmadariu ir stikliuką mėgstančiu vyru išsiskyrė beveik prieš 40 metų. Prieš 13 metų jis taip pat iškeliavo Amžinybėn. Liko vyriausiasis sūnus Algimantas, kuriam dabar 68. Jis su šeima gyvena Klaipėdoje, tad pas mamą pasirodydavo tik retkarčiais.
Pasak Amirando, močiutė daug metų sirgo cukriniu diabetu, o kitokių ligų neturėjo. Vaikščiojo ir dirbo viską iki paskutinės gyvenimo dienos. Nors gyvulių buvo sumažinusi, bet vis dar laikė karvę, kiaulę, vištų būrį, gal šešetą šeimų bičių. Nuosavos žemės turėjo per 3 hektarus, anksčiau nuomojo dar tiek pat.
Sausio antroje pusėje, paūmėjus cukriniam diabetui, Barbora buvo paguldyta į Mažeikių ligoninės vidaus ligų skyrių. Po poros savaičių, vasario 2-ąją, ją išrašė.
„Kaimynas iš ligoninės ją parvežė apie pietus. Kai jai paskambinau, sakė, kad jaučiasi gerai. Kitą dieną, tai buvo antradienis, apie ketvirtą valandą popiet ir vėl paskambinau. Pasikalbėjome, pažadėjau vakare atvažiuoti. Tačiau tą vakarą nebesusiruošėme, lankymą atidėjome rytdienai. Dabar vis galvoju, kodėl tomis dienomis net nesusimąsčiau, ko tas mūsų šuo vakarais taip kaukia. Trečiadienio rytą, besiruošdami į Šerkšnėnus, jai paskambinome. Atsiliepė svetimas balsas, pranešęs, kad Barboros nebėra. Mirties priežastis, gydytojų teigimu, buvo miokardo infarktas“, – apie paskutines senolės gyvenimo dienas pasakoja Amirandas.
BARBORA MYLĖJO
ŽMONES IR ŽEMĘ
Anot močiutę globojusio vyriškio, iš pažiūros močiutė buvusi dar ganėtinai sveika ir stipri. Dar visai neseniai, prieš Naujuosius metus, jis savo akimis matęs, kaip ji nuo žemės pakėlė 38 litrų talpos bidoną su vandeniu ir, be didelių pastangų pastačiusi jį į karutį, nusivežė į tvartą. Jam netekę girdėti, kad ji, neskaitant pastarojo karto, būtų kada gulėjusi ligoninėje. Visada linksma, gerai nusiteikusi, turinti puikų humoro jausmą, besidžiaugianti gyvenimu, bendraujanti su visais, ji buvo mėgstama kaimynų ir pažįstamų. Negirdėjęs apie ją nė vieno blogo žodžio.
Sulaukusi garbaus amžiaus turėjo gerą atmintį, puikų regėjimą. Pasak Amirando, ji buvusi „štarki“ močiutė. Nors ir mažaraštė, ir mokyklos niekada nelankiusi, viskuo domėjosi, klausė radijo ir sekė visas televizijos laidas. Jai rūpėjo šalies politiniai įvykiai, aktyviai dalyvavo Seimo rinkimų maratone, o vienas iš jos mylimiausių kandidatų į Seimą buvo dabartinis jo narys Jonas Stanevičius.
Šalia savęs nebeturėdama nė vieno paties artimiausio žmogaus, kartą kitą sulaukusi Amirando nesavanaudiškos, nuoširdžios pagalbos, ji labai juo pasitikėjo ir pasidalydavo slapčiausiomis mintimis. Nors, anot vyriškio, apie mirtį močiutė niekada negalvojusi, praėjusį rudenį išsitarusi ne tik apie pageidavimą, jai iškeliavus Amžinybėn, pranešti „Santarvei“, bet ir tai, kaip ją turėtų aprengti guldydami į karstą.
„Aprenkite mane tais juodais treningais, kuriuos vilkėdama aš šokinėjau parašiutu, paprašė ji, deja, šito jos noro neišpildžiau, nes mamą laidojo jos sūnus, kuriam aš negalėjau nurodinėti“, – apgailestauja Amirandas, suprasdamas, koks svarbus šis drabužis buvo mirusiajai.
Kažkodėl vyriškiui atmintin įstrigo ne tik paskutinis jųdviejų pokalbis šia tema, bet ir jo data – sausio 10oji. Tikriausiai nesąmoningai, kažkokios vidinės, nepaaiškinamos nuojautos pastūmėta Barbora ir vėl prakalbo apie mirtį. Ji norėjusi būti palaidota senoviškai: atsisveikinimas su ja turėjęs vykti jos troboje, muzikantams pučiant dūdas, o giedotojams giedant Kalnus. Amžinojo poilsio ji atgulė šalia vyro Geidžių kapinėse, ten, kur ir buvo prašiusi ją palaidoti.
PAŽINTIS
SU PETRU SUČYLA
BUVO JOS LIKIMAS
Paskutinį ano amžiaus dešimtmetį Mažeikiuose aeroklubo viršininku dirbo Petras Sučyla. Dabar Vilniuje gyvenantis vyriškis pilotuoja krovininį lėktuvą AN 26, dirba instruktoriumi. Šis žmogus taip pat puikiai pažinojo Barborą Narkienę, nemažai su ja bendraudavo, iš jos netgi imdavo pieną. Jis ir buvo pats didžiausias „kaltininkas“, prikalbinęs ją šokti iš lėktuvo.
Nors praėjo nemažai metų, Petras puikiai prisimena kiekvieną smulkmeną, susijusią su Barbora. Prisiminėme tą įsimintiną dieną, kada 74-erių metų močiutė pirmą kartą sėdo į lėktuvą, pirmą kartą pateko į Vilnių ir pirmą kartą šoko iš lėktuvo. Po pirmojo šuolio Vilniaus tarptautiniame oro uoste, šį savo žygį ji pakartojo dar tris kartus, bet jau Šerkšnėnų aerodrome per sporto ir meno šventes.
„Maloniai bendraujant su visada optimistiškai nusiteikusia močiute, kartą, ruošiantis 5-tosioms pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, man visiškai atsitiktinai išsprūdo: ar norėtum, močiut, parašiutu šokti iš lėktuvo? Paklausiau ir pats pamiršau. O Barbora nepamiršo. Ji nusipirko juodą sportinį kostiumą su užrašu „Puma“, susitarė su kaimynais, kad jie prižiūrės jos gyvulius, kai ji išskris į Vilnių ir, bene paskutinę dieną prieš kelionę į sostinę, pareiškė esanti pasiruošusi skristi kartu. Trauktis atgal buvo per vėlu“, – pasakoja P. Sučyla.
PO PIRMOJO
SKRYDŽIO
PAPRAŠĖ ALAUS
Buvo 1995-tųjų vasara. Nepriklausomoje Lietuvoje tokia šventė buvo organizuojama pirmą kartą. Lėktuvu AN2 Mažeikių sportininkai į Vilnių skrido beveik pusantros valandos. Nors buvo jau pusiaudienis, jie prisistatė vieni pirmųjų. Vėliau pradėjo rinktis ir kiti. Į organizatorių klausimą, ar sportininkams reikia treniruotės, P. Sučyla atsakė neigiamai, nors širdyje ir jautė nerimą dėl savo garbaus amžiaus komandos narės.
„Turėjome apsigyventi viešbutyje, tačiau pasklido kalbos, kad jis esąs užminuotas. Kol buvo aiškinamasi dėl šių kalbų pagrįstumo, sėdėjome ant suoliuko ir laukėme. Nors niekam nesigyrėme, kad su mumis atskrido 74-erių metų „sportininkė”, bet labai greitai jau visi žinojo, kad iš lėktuvo šoks bobutė, – vos ne kaip anekdotą pasakoja Petras Sučyla. – Rytą atsikėlę sėdome į lėktuvą. Pirmiausia iš 100 metrų aukščio, iš kurio šuoliai yra patys sudėtingiausi, iššoko mūsų parašiutininkai. Su Barbora pakilome į 1,5 kilometro aukštį. Sukame ratus ir niekaip nesulaukiame leidimo šokti. Pagaliau. Kai dviviečiu parašiutu su Mažeikių aeroklubo instruktoriumi Aleksandru Neposedovu močiutė nusileido ant žemės, ji juokėsi ir krykštavo tarsi vaikas ir pirmiausia paprašė: „Duokit atsigerti alaus“.
ŠIAURĖS AŠIGALIO
IŠVYSTI NETEKO
Tais pačiais metais prieš pat Naujuosius televizijoje buvo rengiama laida apie parašiutininkus. Į šią Audriaus Giržado vedamą laidą buvo pakviesta ir Skraidanti močiutė iš Mažeikių. Barbora šią žinią priėmė entuziastingai. Tačiau kai sužinojo, kad ten šokti parašiutu nereikės, treptelėjo koja ir pareiškė niekur nevažiuosianti. Vis dėlto paskui sutiko važiuoti. P. Sučyla į sostinę ją vežė automobiliu. Anot jo, Barbora nepaliovė stebėtis automobilių gausa ir niekaip negalėjo suprasti, kaip vienu metu tiek daug mašinų gali važiuoti net penkiomis eilėmis.
„Televizijos studijoje močiutė prikrėtė visokių šposų, prijuokino mus visus iki ašarų, o grįžtant iš Vilniaus išdavė savo slaptą troškimą. Prisipažinusi, kad bijo vandens, ištarė: „Norėčiau mirti šokdama parašiutu“. Gal tai ir juokais buvo pasakyta, bet šie žodžiai rodo, kiek daug jai reiškė šis šuolis“, – prisimena tą dieną pilotas.
Praėjus metams, 1996-taisiais, tikėdamasis suteikti džiaugsmo aštuntąją dešimtį įpusėjusiai Barborai, Petras sako norėjęs ją „išmesti“ į Šiaurės ašigalį. Organizavo, lakstė, ruošėsi. Ten išskristi reikėję balandžio mėnesį. Kaip tik tuo metu buvusios Barboros vyro mirties metinės. Močiutė netgi ryžosi jas atkelti, kad tik galėtų skristi į Šiaurės ašigalį.
„Mūsų nelaimei, prasidėjo Šleževičiaus bankų griūtis. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir mūsų išsvajota kelionė „nuplaukė“. Kaip buvo, kaip nebuvo, bet Barboros pyktis užgriuvo ant mano galvos. Likau kalčiausias, kad netesėjau pažado „išmesti“ ją Šiaurės ašigalyje“, – iš nepavykusio sumanymo juokiasi mano pašnekovas.
PONO DIEVO NEPAMATĖ
Barborą Narkienę prisiminė ir į redakciją užėjęs senas mažeikiškis Petras Žulpa. Kokie tai buvo metai, jis nepamena, bet rajone vykusi Derliaus šventė. Viena iš pramogų buvo Šerkšnėnų aerodrome organizuoti šuoliai su parašiutais. Tarp parašiutininkų buvusi ir Barbora. Kai močiutės kojos pasiekė žemę, ją apspito visas pulkas žmonių, kuriems ji pasakojo patirtus įspūdžius:
„Taip aukštai iškilom, taip gražu aplinkui buvo. Visas miestas mums po kojom atsidūrė. Mašinos, namai maži, kaip žaisliukai, o žmonės ropinėja tarsi skruzdėlytės. Tačiau kur tas ponas Dievas buvo pasislėpęs, niekur nemačiau, nors dairiausi į visas puses. Paskui taip minkštai nusileidau, kaip nuo dviračio būčiau nulipusi“.
P. Žulpa vos ne žodis žodin atkartoja močiutės įspūdžius, stebėdamasis, kad ne kiekvienas jaunas žmogus taip jaustųsi, iššokęs iš lėktuvo, kaip tuokart lyg niekur nieko po šuolio džiūgavo Barbora.
APIE JĄ RAŠĖ SPAUDA,
JĄ RODĖ
TELEVIZIJOS LAIDOSE
Žinia apie Skraidančią močiutę netruko pasklisti po visą Lietuvą. Apie ją rašė laikraščiai, rodė televizija. Didžiausia sensacija buvo pirmasis jos šuolis. „Iš įspūdingos dienos Vilniuje liko balti sportiniai marškinėliai su užrašu „Lietuvos aeroklubas“. Visi aerodrome močiutę iš Mažeikių sveikinę ir kvietę atvažiuoti į svečius“, – rašė „Santarvė“ 1995-ųjų rugpjūtį.
Rugsėjo mėnesį mūsų laikraštyje buvo išspausdinta žinutė apie tai, kad B. Narkienė jau mąsto apie antrąjį šuolį. Apie tai ji išsitarė per šventę, į kurią atvykęs Lietuvos nacionalinio aeroklubo prezidentas Jurgis Stanaitis Barborai įteikė tarptautinį parašiutininko pažymėjimą ir pasakė, kad nuo šiol ji tampa klubo garbės nare. Prie juodojo sportinio močiutės kostiumo buvo prisegta Lietuvos nacionalinio aeroklubo emblema.
„Šalia suvenyrų – auksu siūti skiriamieji ženklai, Lietuvos aeroklubo ženkliukas bei šešios aukso spalvos sagos paradiniam klubo nario kostiumui, – rašė „Santarvė“. – Anot Jurgio Stanaičio, Barboros Narkienės šuolis, tapęs aviacijos šventės V pasaulio lietuvių sporto žaidynių sensacija, pademonstravo amžiną lietuvių veržimąsi į erdves.“
1996 metų pradžioje „Ūkininko patarėjas“ tradicinę „Šaknų“ konkurso užduotį skyrė Šerkšnėnų kaimo ūkininkei Barborai Narkienei, tapusiai Lietuvos garsenybe ir sausio 26-ąją šventusiai savo 75-metį, pagerbti. Laikraštis siūlė pasveikinti Skraidančią močiutę telegrama, atviruku, laišku, piešiniu, mezginėliu, juostele, ir išsiųsti tai nurodytu adresu. Dviem originaliausiai pasveikinusiems močiutę „Ūkininko patarėjas“ skyrė prizus.
Barbora buvo tokia žinoma, kad Edita Mildažytė ją buvo pasikvietusi net į garsiąją savo laidą „Bobų vasara“.
2005-ųjų balandį „Santarvė“ šventė savo 60-metį. Tarp septynių „Santarvės“ nominacijų iškiliausiems rajono žmonėms ir įsimintiniausiems įvykiams, nominacija „Atradimas visai Lietuvai“ buvo skirta Barborai ir jos šuoliui parašiutu.
„Netikėjau, kad būsiu taip pagerbta. Tikrai netikėjau. Juk žmonės į mane visaip žiūri: vieni giria, kiti šaiposi, vadindami durnąja Barbora. O aš ir dabar noriu šokti su parašiutu, nors man jau 84. Jei kas dabar pasakytų „skrendam“, tik penkių minučių apsirengimui paprašyčiau ir lėkčiau“, – kalbėjo senolė ir prisipažino turinti visus straipsnius apie save ir nuotraukas.
LINKĖJIMUS SIUNTĖ
VISA LIETUVA
Barborą Narkienę pažinojo daug Lietuvos žmonių, ji gaudavo daug laiškų iš visų šalies kampelių. Vartau laiko išblukintus popieriaus lapelius. „Ūkininko patarėjo“ prizininkė Ieva Murauskienė rašo: „Mes gerbiame ir mylime Jūsų drąsą skrydžiui ir šuoliams iš aukštybių. Mylime Jūsų tiesumą, vertiname darbštumą.“
Dalyvaudama sporto žaidynėse Vilniuje, Barbora susipažino su poete Birute DatenyteŠiukštiene iš Alantos (Molėtų rajonas), kuri tada parašiutininkei dovanojo savo poezijos rinkinį. Praėjusiais metais Barbora sugalvojo padaryti staigmeną ir paštu išsiuntė jai savo bitelių surinkto medaus stiklainį. Prieš pat Kalėdas močiutė sulaukė iš jos dovanėlės – trečiosios jos poezijos knygelės, kurioje vienas eilėraštukas, pavadintas „Skraidančiai močiutei“, skirtas Barborai. Kartu atsiųstame laiškelyje ji rašo esanti labai sujaudinta netikėtos dovanos. Į šerkšnėniškę ji kreipiasi: „Mieloji, įdomioji, rūpestingoji lakūne, ūkininke, drąsioji, linksmoji, neužmirštamoji Barboryte…“
Laiške iš Tučių kaimo (Telšių rajonas) Barbora lyginama su Dariumi ir Girėnu, išgarsinusiais mažą valstybę prie Baltijos. „Jūs mažą Šerkšnėnų kaimą išgarsinot pasaulyje“, – rašo laiško autorė.
„Miela mano Barboryt, – rašo mokytoja Angelė Bružaitė, 31-us metus direktoriavusi Širvintų rajone, – Jūs esate geležinės sveikatos, bet ąsotis vandenį neša sulig laiko. Pataupykit save ir pagailėkit pati savęs, Barboryt.“ Savo laišką ji baigia žodžiais: „Jums dar reikia pakilti aukštybėsna ne kartą. Turit patekti į Gineso knygą, nes apie tokio amžiaus moters tokius žygius neteko girdėti. Skraidykit, Barboryt, skraidykit. Tepadeda Jums Dievas“.
Visų, rašiusiųjų narsiajai Barborai, ir neišvardinsi. Iš laiškų aiškėja, kad kai kurie artimai susipažino su B. Narkiene, atvažiuodavo jos aplankyti net iš kito Lietuvos krašto. Tarp laiškų autorių nemažai miesto žmonių, išsilavinusių, inteligentų. Ką tokio jie rado šiame paprastame kaimo žmoguje? Be abejo, šilumą, nuoširdumą, gyvenimo džiaugsmu trykštančią sielą, plačią, visiems atvirą širdį ir rankas, troškusias apkabinti visą pasaulį.
Nuotrauka iš „Santarvės“ archyvo: „Esu puiki giedotoja, ir jeigu Gailius nebūtų man suradęs strumos, šiandien aš jums sudainuočiau“, – sakė Barbora per „Santarvės“ 60-metį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto