Apie spaudos pamatą ir ant jo statomą rūmą

Šiemet sukanka 85 metai, kai tarpukario kultūros veikėjas, žurnalistas, „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis Vytauto Didžiojo universitete pradėjo dėstyti žurnalistiką. Jis – pirmasis spaudos žurnalistikos mokslo teoretikas Lietuvoje.
Prieš dešimtmetį dalyvaudama Vilniaus universiteto studentų leidybos projekte pabandžiau „suburti“ įsivaizduojamą apskritą stalą – diskusiją, kurioje pateikiamos žinomų Lietuvos žmonių, kalbančių apie spaudos problemas ir iššūkius, mintys bei J. Keliuočio 1936–1937 m. ir 1942 m. skaitytų paskaitų teiginiai.
Kodėl tai publikuoju čia ir dabar? Galvoju, kad mūsų skaitytojams turėtų būti įdomu ir naudinga palyginti įžvalgas, teiginius, kuriuos skiria nemažai dešimtmečių, šalies istorijos ir kultūros pokyčių. Rezultatas mane tuomet nustebino. Supratau, kad atsakymų į šiandien svarbius ateities klausimus reikia ieškoti praeityje. O kai kurie dalykai, matyt, ir po šimtmečio išliks nepakitę…

Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas: Markas Twainas dar XIX a. pabaigoje išleistoje knygoje „Jankis karaliaus Artūro dvare“ su patosu rašė, kad „laikraštis mirusią tautą šaukia iš kapo. Be laikraščio negalima prikelti mirusios tautos…“
J. Keliuotis: Spauda yra žmogaus kūrybos vaisius, jo reikalų, minčių ir troškimų įrankis, jo sukurtas ir jam tarnauja. Tai žmogiškosios civilizacijos institucija. Kas paskatino žmogų įkurti spaudą? Tai jo smalsumas, jo visuomeniškumas ir valdžios troškimas.
Spauda turi neišmatuojamos jėgos. Ji turi mirties ir gyvybės teisę. Ji išteisina ir pasmerkia viešuosius žmones ir ištisas tautas. Ji sprendžia didžiuosius politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius ir religinius klausimus.
Rašytoja ir žurnalistė Liuda Jonušienė: Kiekvienam visuomenės reiškiniui iškristi iš bendro konteksto gana sunku. Todėl ir žiniasklaidą galima būtų kaltinti nebent tuo, kad ji yra savo laiko kūdikis – deja, ne itin talentingas, ne itin maištingas, ne per daug išdidus ir savarankiškas. Netgi atvirkščiai – eilinis, socialiai apleistas, todėl neretai paviršutiniškas, piktas ir kerštingas vaikas.
J. Keliuotis: Jei ši nepaprasta jėga patenka į rankas diletantų, neturinčių savo aukšto pašaukimo sąmonės, nejaučiančių tos didžios atsakomybės, kuria spauda yra paženklinta, nesuvokiančių nei spaudos tauriųjų tikslų, nei jos uždavinių vertingumo, tai tas sukelia didelių nelaimių. Tada žurnalistai nesusivokia, ką jie daro, ir nežinodami, kam šią jėgą palenkti, ją smukdo, paverčia korupcijos, komercijos, neapykantos ir tamsinimo įrankiu. Tada spauda, užuot skaidrinusi gyvenimą, jį demoralizuoja, užuot stačiusi – jį griauna, užuot kovojusi dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, slopina kiekvieną teisybę, neša nelaimę po nelaimės, degraduoja visas grožio vertybes, reklamuodama šlamštą ir menkystę.
Č. Iškauskas: M. Twaino kvietimas labai tiko kaip tik tam lietuviškam raštui sunkiam laikotarpiui. Kokia žiniasklaida išgelbės tautą dabar?
J. Keliuotis: Žurnalistikos mokyklos ir katedros daug prisideda prie spaudos nuskaidrinimo, jos pagilinimo ir jos atsakingumo padidinimo. Daug žmonių, nėję žurnalistikos mokslo, kurių žurnalistinės asmenybės niekas nėra ugdęs, per mažai ar visiškai nejaučia atsakingumo už savo darbą, nedaug nusivokia apie žalą, kurią jie daro, paneigdami tikruosius ir tauriuosius tikslus, jie nejaučia ir profesinės žurnalisto etikos: jų darbas nesąmoningas, ir jie gali dievasžin kokioms galimybėms skirti. Jaunuoliai žurnalistikos mokyklose įsisąmonina aukštą ir taurų žurnalisto pašaukimą, susiformuoja profesinę etiką, įsigyja savo darbo atsakingumo pajautimą, susipažįsta su visais spaudos pavojais ir jos priešais, tokiu būdu vėliau sąmoningai dirba žurnalisto darbą, į spaudą įnešdami daugiau kompetencijos, sąmonės, taurumo, atsakingumo ir atsidėjimo. Šis faktas konstatuojamas visur, kur tik plačiau pasklinda žurnalistikos mokslas, kaip antai Amerikoje ir Vokietijoje.

Kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius: Bulvarinius leidinius ir į juos panašius, kuriuose yra apstu smurto, pornografijos, vulgarybių, kuriuose spausdinami užsakomieji straipsniai, kurie ne tik negerbia žmogaus, bet dažnai jį niekina, tokius leidinius reikėtų ignoruoti, jų neprenumeruoti, neskaityti ir agituoti, kad ir kiti panašiai elgtųsi.
J. Keliuotis: Sensacijas užuodžiąs reporteris pasidaro viešpačiu. Laikraščio idealu virsta puslapiai įvairios rūšies faktų, kuriuos būtų galima sugrupuoti į keturias ar penkias skiltis; nelaimės ir juokai šalia galvažudystės, bankrotas šalia pokšto, skandalas šalia nusinuodijusios moters, nužudytas mylimasis šalia muilo skelbimo, valgių sąrašas ambasadoriaus surengtų pietų metu. Tokia spauda pakeičia ir savo bendradarbius, ir visą savo pobūdį. Šių dienų spauda alsuoja moderninės civilizacijos ritmu ir dažnai pataikauja moderninio žmogaus instinktams ir jo aistroms.
Žurnalistas Rytis Juozapavičius: Pacituosiu komunikacijos teoretiką Johną Keane’ą: „Laisva komunikacijos rinka riboja komunikacijos laisvę.“ Lietuvos žiniasklaida muša muses, bet neliečia tigrų…
J. Keliuotis: Didžiuosius politikos klausimus jai atrodo pavojinga iškelti. Faktas užmuša idėją, informacijos pražudo straipsnius. Redaktorius, mokąs galvoti ir rašyti, nustumiamas į antraeilę vietą. Moderninė civilizacija, susitelkusi daugiau paviršiuje, didesnės reikšmės teikia materialinei, o ne dvasinei kultūrai, todėl šia mažiau ir domisi. Modernusis žmogus todėl be galo sielojasi savo egoistiniais reikalais, per daug jaudinasi dėl savo likimo, ir tai sukelia jam neurasteniją, net isteriją: jis ima drebėti dėl kiekvieno įvykio, kuris galėtų jam laimę ar nelaimę atnešti.
S. Tamkevičius: Kadangi šių leidinių pagrindinis siekis – pinigai, todėl veiksmingiausios būtų tos priemonės, kurios kirstų leidėjams per kišenę. Šie leidiniai yra atsakingi už visuomenės žemą dvasios būklę.
J. Keliuotis: Sensacinė spauda mielai tenkina šiuos minių reikalavimus, nes tuo laimi didelį tiražą, o šį turėdama gauna daug skelbimų, kurie neša milijonines pajamas, kurių reikia moderninei spaudos technikai suorganizuoti ir jai išlaikyti. Ji visas mokslo, meno, religijos, net politikos žinias nustumia užpakalin, joms palieka labai nedaug vietos, o pirmą ir didžiausią vietą skiria nuotykiams ir nusižengimams aprašyti. Ji sudaro įspūdį, kad pernelyg daugiau niekšų, ištvirkėlių, nenormalių, kriminalistų, negu dorų, šviesių ir kultūringų žmonių. O skaitytojas, kasdien sekdamas blogybės šėlimą, juo užsikrečia.
R. Juozapavičius: Pritaikius laisvos rinkos principus žiniasklaidai gaminamas populiariausias ir pigiausias skaitalas ar žiūralas. O elitiniai dalykai tampa beverčiai.
J. Keliuotis: Tūkstančiai smulkmenų, bet nėra nė vienos eilutės, kuri verstų susigalvoti.
Savaime suprantama, be finansų spauda negali egzistuoti. Jos medžiagai surinkti ir suredaguoti, išspausdinti ir išplatinti reikia moderniškiausių technikinių priemonių ir vertingo aukštos kvalifikacijos personalo, o visa tai labai brangu. Ir todėl spauda yra susidariusi iš dvasinių ir materialinių pradų. Bet ji gali normaliai veikti, kol tarp jų išlaikoma reikiama pusiausvyra, dar daugiau – kol dvasiniai pradai turi pirmenybę prieš materialinius. Ir kai tik tai, kas yra tik priemonė, padaroma tikslu, tuoj spauda degraduoja, ir jos pašaukimas iškraipomas.
Bet yra žmonių, kurie nori susižinoti viską, kas blogo, intymaus, įtartino yra pas kitus. Jie nori stebėti, kaip žmogus yra aistrų blaškomas, kaip gimsta ir plėtojasi jame nuodėmė, kodėl ir kaip padaromi nusižengimai.
Politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas Vytautas Landsbergis: Egzistuoja ir melo verslas, ir spaudos korupcija. O kai puslapiai ir eteris uždaromi žinioms, kurių sklaidos nepageidauja politikos bosas (gal jis ir žiniasklaidos priemonės savininkas), turim iškrypusią politinio verslo žiniasklaidą.

J. Keliuotis: Minios, pinigai ir valstybė – labai reikalingos spaudai jėgos, be kurių ji negali egzistuoti, bet vis dėlto, kai jos ją pavergia ar paneigia jos vyriausius tikslus ir padaro tik savo priemone, tai tuo ją labai susilpnina, sumažina jos įtaką ir ją demoralizuoja. Mūsų spaudai reikalinga ketveriopa – psichologinė, ekonominė, moralinė bei visuomeninė ir politinė – reforma, be kurios ji negali įgyti kultūrinio vertingumo ir tautinio pozityvumo. Be jos ji tik vegetuotų ir skurstų, neįgalėdama pakilti į reikiamą aukštumą ir laimėti sau pasitikėjimą ir autoritetą.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė: Žurnalistika turi dvi paradoksaliai susipynusias, viena be kitos mirusias priedermes – tarnauti tautai, o plačiau demokratijai, ir būti ketvirtąja valdžia. Absoliuti Lietuvos žurnalistų dauguma labai žavisi valdžios funkcija, gana kategoriškai nesutikdami tarnauti, dar daugiau, nuolat ir be atvangos kovodami dėl vis didesnio valdžios privilegijų pyrago, kuris esą privalo būti atriektas patiems žurnalistams (juk ir jie esą valdžia…).
J. Keliuotis: Daugelis moderninių laikraščių tarnauja ne visuomenei, ką jie turėtų daryti dėl savo pirmapradžio paskyrimo, bet komerciniams tikslams. Jie visų pirma rūpinasi tiražu ir pajamomis, o tik paskui – visuomenės reikalais ir dėl to juos dažnai išduoda. Talentingi ir taurūs žmonės dėl to vejami iš tokios spaudos: jie negali į ją prasimušti, o įsibrovę neįstengia joje pasilikti, nes, laisvai ir nuoširdžiai rašydami, greit įsipyksta finansinėm ir politinėm galybėm, kurios juos išgena į gatvę.
Filosofas Leonidas Donskis: Žurnalistų „bendruomenė“ nėra monolitas, jie visi skirtingi. Yra dorų žmonių ir labai nesunkiai parsiduodančių, čia jau nieko nepadarysi – kaip danguj, taip ir žemėje.
J. Keliuotis: Mūsų žurnalistams dažnai stinga (…) moralinės kultūros. Jie ne kartą sąmoningai iškraipo tiesą, tyčia apleidžia nepaminėję ir neįvertinę asmeniniu ar partiniu požiūriu nesimpatingų asmenų, apkaltina nekaltus žmones, diskredituoja gal kam nors pavojingus, bet iš esmės labai vertingus žmones, nutyli daug niekšysčių ir neteisybių, jei jos saviškių padarytos, imasi demagogijos, pasiduoda keršto, pavydo ir nepaykantos jausmams ir jų vedami daro daug neteisybių, o kai kurie tiesiog žudo vertingus žmones ir originalias idėjas. Tai liudija kasdienis mūsų spaudos gyvenimas, sėjąs tiek nuodų, melo ir klaidų. Ar mūsų literatūros, meno ir teatro kritikoj nėra asmeninių sąskaitų suvedinėjimo, kur ne kartą kūryba ir jos autoriai niekinami vien todėl, kad kam nors ir kuo nors turėjo nelaimės nepatikti ar tapti pavojingais konkurentais?
V. Landsbergis: Tačiau ir atskyrę žinių sklaidą matysime, jog pašaukimo ten kur kas mažiau negu verslo, pinigų darymo. Šie daromi daugiausia reklama – sluoksniuota su žiniomis, apsimetusia žiniomis arba pardavinėjant puslapius ir eterį politikos veikėjų bei grupių reikalams.
J. Keliuotis: O kiek demagogijos, sąmoningo faktų kraipymo, plūdimo ir nenoro objektyviai suprasti kito mintį ir jo darbus yra mūsų politinėj polemikoj ir informacijoj! O kiek yra anoniminių puolimų; pasislėpę ir neatsakingi intrigantai viešai niekina savo asmeninius priešus ar pavojingus konkurentus! Juk tai dalykai, kurie šaukiasi dangaus keršto.
L. Donskis: Tačiau yra žurnalistų, kuriems spauda – daugiau nei verslas. Tokie žurnalistai atlieka labai svarbią misiją, jie rodo pilietinės drąsos, orumo ir piliečių gynimo patirtį. Be teisingos informacijos skleidimo, žurnalistai turėtų atlikti dar ir pilietinės drąsos bei orumo palaikymo darbus.
J. Keliuotis: Prancūzų žurnalistų tautinio sindikato organe „Journaliste“ kiekvieno numerio pirmame puslapyje skelbiama: „Žurnalistas, vertas šio vardo, atsako už visus savo rašinius, net ir už anoniminį šmeižimą; plūdimą ir neįrodytą kaltinimą laiko didžiausiomis profesinėmis klaidomis; prisiima tik su profesiniu taurumu suderinamus uždavinius; neleidžia sau pasinaudoti neturimu titulu ar įsivaizduota dorybe; už viešąją tarnybą neima pinigų ir neįsitraukia į privatinius biznius, kur būtų panaudojama jo žurnalisto ypatybės, jo įtaka, jo santykiai; savo pavardės nededa po grynos komercinės ar finansinės reklamos straipsniais; nepadaro jokių plagiatų; nesiveržia į savo kolegos vietą ir nesukursto jo atleidimo, pasisiūlydamas dirbti pagal mažesnius reikalavimus; saugo profesinę paslaptį, niekada neišnaudoja spaudos laisvės egoistiniams tikslams“.
V. Landsbergis: Lietuvoje žiniasklaida yra keleriopas verslas – tai vyraująs požiūris ir situacija. Dar nesame net išsiaiškinę ir susivokę, kad pramogų verslas – visai ne žiniasklaida, nors naudojasi žiniasklaidos kanalais…
J. Keliuotis: Laikraštis kaip civilizacijos institucija yra nuolatinis judėjimas. Tai sąjūdis. Jis nuolat keičiasi. Jo idėja pasireiškia vis naujais aspektais. Vis ieškoma ir randama naujų temų, kitų naujienų, naujų bendradarbių ir naujų skaitytojų. Juk nuolat keičiasi aplinkybės, keičiasi visuomenės reikalai ir jos nuotaika, kartu turi keistis ir laikraščio temos, ir jo straipsnių stilius. Tik tas pasilieka, kas keičiasi ir atsinaujina.