Apie vargstančią zylutę, nelaimingą senbernį ir vargšą studentą kaimo šventėje

Spalio 19 dieną Aleksui Girdeniui būtų sukakę 75-eri metai.Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Spalio 19 dieną žymiam mokslininkui kalbininkui, Vilniaus universiteto profesoriui, Lietuvos mokslų akademijos nariui korespondentui, habilituotam daktarui Aleksui Stanislovui Girdeniui  būtų sukakę 75 metai (mirė 20110916).
Jubiliejaus proga pateikiame A. Girdenio sūnaus Povilo tekstą, kuris yra perspausdinamas iš „Žemaičių kultūros savastys. Nuo Vilniaus kalvų prie baublio slenksčio“ (Šilalės kraštiečių draugija. 2012).

Aleksi Aleksieli,
To vėsėms bovaa ėr liksi dėdlee brongos.
Švėisk mums omžėnaa
Kaap Žemaitėjės dongos.
                                              (Juozas Pabrėža)
Be jokios abejonės, kūryba gimsta iš meilės. Tačiau pirmąsias žemaitiškas dainas ėmiausi kurti iš pykčio, iš tuos zlastės, kaip sako žemaičiai. Zlastės, kuri apėmė, kai eilinį kartą išvydau ir išgirdau scenoje nei šiaip, nei taip žemaičiuojantį artistą, visa savo esybe skelbiantį publikai, jog dabar ne tik būtina, bet ir privaloma garsiai juoktis, kadangi skamba be galo, be krašto juokinga žemaičių tarmė. Tarmė, kuria aš pats pradėjau kalbėti tuo pačiu metu kaip ir bendrine lietuvių kalba, todėl pelnytai ją laikau antrąja, o gal net pirmąja savo gimtąja kalba; tarmė, kuria kalbėjo ir kalba daug man brangių žmonių, tarmė, kurios įžūlų vertimą pajuokos objektu laikau labai nepadoriu ir nešvankiu elgesiu, reikalaujančiu atsako…
Nepuoliau rašinėti tuomet jau plačiai paplitusių tulžingų komentarų informaciniuose interneto portaluose ar itin garsiai skelbti savo nuomonės bičiuliams ir pažįstamiems. Paskambinau Tėvui… Ne ne, nesiskųsti. Tiesiog paprašiau, kad jis surinktų į vieną aplanką savo žemaitiškus eilėraščius, kadangi jie man dėdlee rekalingė.
Taip ankstyvą 2005-ųjų metų rudenį gimė pirmosios dvi lyriškos žemaitiškos dainos: apie žiemą vargstančią zylutę – „Užjauskem zylelė“, ir apie besibaigiančią vasarą – „Vasara pasibėngė“. Niekada neužmiršiu pirmo jų atlikimo scenoje, kada maištaujančio jaunuolio stiliumi išrėžiau: „Pastaruoju metu susiklostė tradicijos, kurios reikalauja, kad scenoje žemaičiuojantis artistas būtinai privalo apsimesti idiotu. Atliksiu dvi dainas, kuriomis noriu įrodyti, kad žemaičių tarmė tinka ne tik kvailam juokavimui, bet ir nuoširdžiai lyrikai“.
Po pirmųjų bandymų dainuoti Tėvo žemaitiškas eiles melodijos ėmė lietis viena po kitos. Kartais apimdavo jausmas, kad jos seniai manyje gyveno ir pasileido tekinos, kai aš vos pravėriau slaptas savo sąmonės duris. Ir tada aš pirmą ir, deja, vienintelį kartą supratau, kaip turėjo jaustis mano Tėvo studentai, doktorantai ar bendra veikla užsiimantys kolegos mokslininkai. Buvau griežtai kritikuojamas dėl kiekvieno netiksliai ištarto, neteisingai sukirčiuoto žodžio, ne vietoje nukąsto skiemens ir daugelio kitų dalykų. Įrašinėjant dainas studijoje, ne vieną jų teko perrašyti iš naujo dėl smulkmenų, kurių nepastebėtų niekas, išskyrus mano Tėvą.
Galbūt tai tiesa, o gal – graži iliuzija, tačiau tėvai visada tvirtino, kad melodijas pradėjau gerokai anksčiau negu kalbėti. Tai nėra neįtikėtina, kadangi muzika nuo pat gimimo supo mane iš visų pusių – Tėvas ne tik dainavo, bet ir grojo smuiku (griežimu malšindavo mano kūdikiškus riksmus), dainuoti mėgo mane nuo gimimo lydėjusios Močiutė, teta (Tėvo sesuo).
Ypač gausiai būdavo dainuojama vasarą kaime, vienkiemyje tarp Tirkšlių ir Užlieknės. Didelės dalies eilėraščių pabaigoje mirga užrašai: Užlieknė, Voveriai, Daubariai – kaimai, kurių alksnynuose ir dabar sukinėjasi ir garsiai krankia varnų būriai, kur ir dabar, atėjus šaltoms žiemoms, vargsta, tačiau nesirengia šiltesnių kraštų ieškoti šaunuolė zylelė, kur kadaise gyveno pasiturintis, tačiau nelaimingas senbernis, kur į kaimo šventę atklydo prastomis drapanomis apsirengęs vargšas studentas, kur gyveno, gyvena ir dar ilgus metus gyvens žmonės, besitikintys nesunkiai rasti laimę po liepomis, kur po sunkių dienos darbų tėisiau par žardėina, pievose palikęs arklį, pareidavo tetė.

Povilas GIRDENIS 

One Reply to “Apie vargstančią zylutę, nelaimingą senbernį ir vargšą studentą kaimo šventėje”

  1. ina parašė:

    nesu žemaitė, bet žemaičius gerbiu už jų užsispyrimą ir ištikimybę savo be galo gražiai ir melodingai kalbai.Galiu klausytis jų šnekėjimosi be galo
    O šviesios atminties Aleksui Girdeniui – amžinojo atilsio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content