Apie keramikos procesą su šventės lankytojais bendravo viekšniškis Vitalijus Baltutis. Autorės nuotr.
Per Žolinę Viekšniuose nuskambėjo 13-oji respublikinė Molio šventė. Viena iš šios šventės „sudedamųjų dalių“ – amatų kiemas. Jo lankytojai turėjo galimybę iš amatininkų išgirsti apie kalvystės, keramikos, medžio apdirbimo procesus bei juos pamatyti gyvai.
Viekšnių keramikai A. Spingis ir T. Urvikis – keramikos dirbinių sandėlyje. Nuotr. iš Bronislovo Kerio sudaryto leidinio „Viekšnių kraštas“
Susibūrė šiandieniniai amatininkai
„Amatai sukūrė Viekšnius“ – tokiu šūkiu prie Viekšnių vasaros estrados atvykusius Molio šventės svečius pasitiko jos organizatoriai.
Į šventinį „Amatų kiemą“ žmonės suko norėdami išgirsti amatininkų pasakojimus apie tai, kaip gimsta jų kūriniai, kiek laiko, kokių medžiagų ir įrankių reikia, kol dirbinys atgula ant prekystalio, suranda savuosius namus.
Molio šventėje savo meistrystę demonstravo, kalvystės, medžio dirbinius, keramiką, siuvinius pardavinėjo devyni vietiniai viekšniškiai amatininkai ir svečiai iš Mažeikių, Šiaulių.
Ne ką mažiau gėrybių: mezginių, medinių buities apyvokos rakandų, vazonų, rankų darbo papuošalų, suvenyrų, kulinarinio paveldo maisto gaminių – šventės svečiams siūlė įsigyti iš įvairių Lietuvos kampelių atvykę prekeiviai.
Sudarytame leidinyje – daug įdomybių
Tuo, kad Viekšnius iš tiesų sukūrė amatai ir kad šį miestą pagrįstai galima vadinti Lietuvos molio sostine, įsitikinsime pavartę viekšniškio kraštotyrininko Bronislovo Kerio sudarytą bibliografijų ir tekstų rinkinį „Viekšnių kraštas“.
Elektroninio leidinio autorius į jį yra surinkęs, suregistravęs, aprašęs įvairiuose laikraščiuose, spaudiniuose, internete buvusius Viekšnių krašto bei jų žmonių paminėjimus. Be to, šiame leidinyje pateikiamos ir tekstų ištraukos. Visos jos vienaip ar kitaip pasakoja apie Viekšnius bei viekšniškius. Elektroniniame leidinyje Viekšnių krašto verslams, amatams ir pramonei yra dedikuotas atskiras skyrius. Tai ir paskaitinėkime senuosiuose leidiniuose publikuotą informaciją.
Indų gamyba Lietuvoje prasidėjo iš Viekšnių
Apie tai, kad Viekšniuose kadaise gyveno ir dirbo gausybė įvairių sričių amatininkų bei sėkmingai veikė po kelias dešimtis verslų, liudija 20-ojo amžiaus pradžios leidiniai.
Pavyzdžiui,1911 metų rugsėjį laikraštyje „Vienybė“ buvo rašoma apie Šiauliuose vykusią ūkio parodą. Straipsnyje buvo išspausdintas vieno parodos lankytojo atsiliepimas: „Viekšnių vartotojų draugija išstatė mašina namie austas žekes. Žekės austos iš linų, labai dailios ir nesvietiškai pigios. Puikių žekių pora 25 kap. Kaip matant visas tuoj ir išpirko“. Beje, žekės yra kojinės.
Viename iš lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraščio 1937 metų numerių rašoma: „Galima tvirtinti, kad molio gaminių – indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik iš Viekšnių. Tos rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitomos šešios“.
Viekšnių puodininkai savo gaminius parduoti veždavo ir automobiliu. Nuotr. iš Bronislovo Kerio sudaryto leidinio „Viekšnių kraštas“
Skelbimuose – apie greitį, kokybę ir pigumą
Iškalbingi tame pačiame savaitiniame lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštyje publikuoti reklaminiai skelbimai. Anksčiau žmonėms nereikėjo dėl vizito pas paslaugas teikiančius amatininkus tartis iš anksto. Skelbimuose buvo nurodomas amatininko vardas, pavardė bei jo dirbtuvių adresas, o kartais ir įmonės įsteigimo data.
Toliau tekstuose klientams skirti pažadai apie greitai, gerai ir pigiai atliekamus darbus.
Pavyzdžiui, akmens apdirbimo meistro skelbimas laikraštyje buvo toks: „E. Liniovas. Viekšniai, Mažeikių gatvė. Akmens paminklų dirbtuvė. Mokėsi meisterio amato ir dirbo užsieny. Darbas gražus, kainos pigios. Didelis pasirinkimas įvairių paminklų“. Klemas Taujenis, laikraštyje reklamuodamas Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, veikusią savo kepyklą ir arbatinę, kaip privalumą įvardijo, kad yra prityręs ir geras kepėjas.
Nuotraukoje – viekšniškių paminkladarių šeima prie savo namo Mažeikių gatvėje. Nuotr. iš Bronislovo Kerio sudaryto leidinio „Viekšnių kraštas“
Gyventojų nusiskundimai verslu
Šiandien įvairių miestų bei miestelių gyventojai turi įvairių nusiskundimų dėl jų namų kaimynystėje įsikūrusių įmonių keliamo triukšmo, oro taršos. Ir tai nieko naujo, nes ir anksčiau buvo nusiskundimų bei bandymų spręsti iškilusias problemas.
Bibliografijų ir tekstų rinkinyje „Viekšnių kraštas“ publikuojamas 1937 metų vasarą viekšniškio vaistininko Juozo Aleksandravičiaus prašymas Viekšnių valsčiaus viršaičiui.
Prašymo tekste J. Aleksandravičius skundėsi miesto centre buvusia odų dirbtuvėle, jos savininkų netvarkingumu ir nurodė, kad dirbtuvė miesto centre vietinių gyventojų yra nepageidaujama.
„Dėl šios kaimynystės aš ir mano gyventojai, o taipogi ir apylinkės gyventojai yra priversti naudotis suterštu oru. Mano, kaipo vaistininko profesija reikalauja būti arti namų, prie vaistinės, ir todėl aš negaliu pasinaudoti tyru oru, nes vaistinėje oras užterštas vaistais, o atidarius langą arba išėjus sodnan gaunamas užterštas oras iš minėtos dirbtuvės“, – problemą savo rašte viršaičiui apibūdino vaistininkas.
Nors ir neaišku, kaip šis konfliktas buvo išspręstas, prašymo tekstas parodo, kad nesutarimų, nesusikalbėjimo tarp gyventojų ir verslo buvo visais laikais.
Nida PUKELIENĖ
