Visus metus trunkantį labdaros projektų maratoną vainikuoja gruodis. Adventas, nuteikiantis mus rimčiai, dvasiniam apsivalymui ir viltingam laukimui, skirtas ir geriems darbams: labdaros akcijų rengėjai ragina prisiminti, kad yra daug alkstančių, sergančių ar vienišų, artimųjų apleistų žmonių.
Gatvėje domėjomės, kaip mažeikiškiai vertina labdaros akcijas, ar prisijungia prie aukojančiųjų.
Jonas KONTRIMAS:
– Patys gyvename kukliai, nes du vaikai, o dirba tik žmona. Visiškai suprantu tuos, kurie neišgyvena iš savo turimų pajamų ir jiems reikia kažkiek prisidurti. Manau, žmonės yra be galo dėkingi aukojantiems. Tie, kurie dalijasi su kitais kuo gali, daro be galo gerą darbą.
Nors mums ir sunku, bet negalime susilaikyti ir nepaaukoti televizijų rengiamų projektų metu. Teko girdėti, kad dauguma žmonių nepasitiki tokiais labdaros projektais, bet tik ne mūsų šeima.
Nebedėvimus drabužius atiduodame giminaičiams, todėl net ir išmesti netenka. O tiems, kurie prašo išmaldos gatvėje, nupirkčiau maisto, bet pinigų neduočiau.
Virginija KAZRAGIENĖ:
– Reikia suprasti tuos žmones, kuriems dabar yra dar blogiau nei mums. Manau, visos akcijos, kurios tik organizuojamos televizijose, bažnyčiose, prekybos centruose ar dar kur nors – sveikintinas dalykas.
Pati visada aukoju televizijų transliuojamiems projektams ir „Maisto bankui“. Šiais metais paaukojau „IKI“ ir „Maximos“ prekybos centruose, nors teko iš aplinkinių girdėti negerų atsiliepimų apie suaukoto maisto dalijimą. Negaliu pasakyti, kiek ten yra tiesos, bet gal žmonės iš piršto neišlaužtų. O tiems, kurie elgetauja gatvėje – visada nupirkčiau valgyti, bet pinigų nenorėčiau duoti.
Algirdas DONELA:
– Manau, kad aukojimas – geras reiškinys, kuris kažkada buvo užmirštas, o dabar vėl atgyja. Pats mažai vaikštau į parduotuves, todėl „Maisto bankams“ aukoja žmona.
Į prašančius išmaldos žmones žiūriu įtariai – nedalinu jos bet kam, nes tarp elgetaujančiųjų yra ir galinčių užsidirbti.
Vis tik negaliu neišsakyti priekaištų mūsų Vyriausybei – argi taip turi gyventi kai kurie senyvo amžiaus ar negalią turintys žmonės?
Zina ALEKSAITIENĖ:
– Man labai gaila vargstančių žmonių, todėl visada aukoju ir aukosiu – kol dar leidžia finansinės galimybės. Kaip gražu ir gera, kai žmonės supranta, jog kitam gal yra blogiau nei tau, ir dalijasi maistu, rūbais ar net pinigėliais.
Labai gerai, kad organizuojamos labdaros akcijos ir mes galime nors kuo pagelbėti gyvenimo nuskriaustiesiems. Pati aukoju „Maisto bankui“, dalyvauju televizijų rengiamuose labdaros projektuose.
Ne visada man norisi duoti išmaldos, nes yra tokių, kurie viską tuoj pat prageria.
Ilona PLAIPIENĖ:
– Kiekvienais metais dalyvauju kokioje nors labdaros akcijoje. Šiais metais aukojau „Maisto bankui“ prekybos centre „Maxima“. Pritariu tiems žmonėms, kurie užsiima labdaros projektais, nes tai taip reikalinga, svarbu, ypač kai aplink – tiek skurstančių žmonių. Gražu, kada vienas kitu rūpinamės, ištiesiame pagalbos ranką tada, kai jos labai reikia.
Vaiko išaugtus, nebenešiojamus rūbelius turiu kam atiduoti, todėl dar neteko sukti galvos – išmesti juos ar nešti labdarą renkančiai organizacijai.
Ir tų, kurie kasdien stovi prie parduotuvių ar kur nors gatvėje prašydami išmaldos, visada pagailiu.
Antanas ERLICKAS:
– Sutinku, kad aukojimas yra gražus reiškinys, bet reikėtų neperlenkti lazdos. Paskutiniu metu tų prašančiųjų labai padaugėjo, jau nekalbant apie gatvėse įsikūrusius „etatinius“ prašytojus. Manau, kad žmonės po truputį atpranta dirbti, užtat nori, kad jiems duotų ir duotų…
Suprantu, kad yra žmonių, kuriems išties labai sunku išgyventi be kažkieno pagalbos: ligoti ar gaunantys vos porą šimtų litų.
Pats kartais paaukoju, bet kelia abejonių kai kurių labdaros projektų skaidrumas – ar tikrai viskas atitenka tiems, kam iš tikrųjų skirta?
Vaida ZIGMANTIENĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
