Ar dar pavyksta susitarti su realiuoju „aš“?

Praėjusių metų spalį vienas didžiausių ir svarbiausių žmonijos išradimų – internetas turėjo daugiau nei keturis milijardus aktyvių lankytojų, tai yra nei daug, nei mažai – maždaug 60 proc. pasaulio populiacijos. Sunku įsivaizduoti tokį skaičių žmonių vienu metu naršančių internete, bet tokia yra daugelio mūsų kasdienybė.
Jeigu reikėtų išvardyti, kokiomis temomis galima rasti informacijos internete, norėčiau apsukti klausimą į kitą pusę „O kokia tema informacijos NErastume?“ Nors interneto ryšys buvo išrastas tik praėjusiame amžiuje, o iki tol žmonės šimtus metų gyveno laimingai, šiomis dienomis tai yra dalykas, be kurio nebeįsivaizduojamas mūsų gyvenimas. Atrodytų, jog pasaulis griūna, kažkas yra ne taip, atsiranda nevisavertiškumo jausmas neturint galimybės prisijungti prie interneto…
Ar pagaunate save dairantis WiFi ryšio viešosiose vietose, restoranuose, parduotuvėse, kelionėse? O kaip pietų ir vakarienių, vakarėlių ar švenčių nuotraukų dalijimasis internetu? Vaizdo skambučiai? Filmų ir serialų žiūrėjimas ilgų skrydžių metu?
Pagaunu ne tik save, bet ir aplink mane esančius žmones, kurie tai nuolat veikia. Taip atrodo XXI amžius, o mes esame jo dalis.
Neįmanoma suvokti, kokie milžiniški kiekiai informacijos tūno mūsų ekranuose, kiek jos mes galime pasiekti ir kokia dalis lieka nepaliesta. Tačiau kiekvienas apsipirkimas interneto parduotuvėje, duomenų įvedimas, ieškojimas, ką pagaminti pietums, ar žiniasklaidos skaitymas yra mažos dalelės, kurios bėgant laikui suformuoja virtualų kloną, turintį tokių pat įpročių, pomėgių, mėgstantį žiūrėti tokias pat laidas ir gaminti identiškus patiekalus. Tokį, kaip mes patys.
Algoritmai pamažu sukuria mūsų internetinę versiją, kuri, rodos, lyg lėlė už virvutės minimaliais patempimais traukia mus arčiau savęs ir virtualaus gyvenimo. Atlaikyti tempimus ir atsilaikyti nuo visiško pasinėrimo į virtualią realybę kasmet darosi vis sunkiau, bet viskas yra mūsų galvose ir priklauso tik nuo mūsų.
Ne paslaptis, kad socialiniai tinklai labiausiai prisideda prie virtualiųjų mūsų versijų formavimo. Socialinį tinklą „Facebook“ būtų galima pavadinti atgyvena, turėjusia savo aukso amžių, o dabar užleidusia pozicijas kitam gigantui – „Instagram“. Per pastaruosius keletą metų tarp jaunų žmonių „Facebook“ tapo oficialesnį įvaizdį turinčiu socialiniu tinklu, kuriame tik keliskart per metus atnaujini profilį, šis tinklas dažniausiai yra naudojamas tik dėl bendravimo funkcijos „Messenger“ programėlėje.
Šiandien „Facebook“ vyresnio amžiaus žmonėms yra tokia pat pramoga, kaip mums, kai buvome paaugliai. Ir tai nieko blogo. Tiesiog dalis žmonių persikėlė į „Instagram“, kuris dar 2018-ųjų vasarą pasiekė milijardo mėnesinių vartotojų skaičių, ir ten praleidžia daugiau laiko naršydami bei scrollin’dami.
„Instagram“ platformoje, priklausančioje „Facebook“ kompanijai, žmonės dalijasi nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Prieš keletą metų atsiradusi stories funkcija pavertė šį socialinį tinklą artimesnio ir atviresnio bendravimo vieta, nes stories vartotojai dalijasi savo eilinės dienos veiklomis, nes post’uose / įrašuose dažniausiai būna užfiksuotos ypatingos akimirkos, kuriomis norima dalytis profilyje ilgiau nei 24 valandas.
Neseniai „Instagram“ daliai jo vartotojų tapo darboviete. Tūkstančių žmonių, vadinami influenceriais arba nuomonės formuotojais, sukaupę minias sekėjų, visame pasaulyje uždirba pinigus keldami nuotraukų serijas, vaizdo filmukus ar stories su tam tikro prekės ženklo produktais.
Pasaulis pripratęs matyti kokybiškas nuotraukas, gražų foną ir gražų žmogų, o tam neretai reikalinga specialistų komanda. Vieniems fotografavimasis ir turinio kūrimas gali atrodyti juokingas ir nesuprantamas, tačiau tai yra darbas, kuriam reikia skirti laiko, pastangų ir galiausiai pinigų, nes sėkmė ir šlovė į niekieno duris nepasibeldžia per naktį.
Ironiška, bet rekordinį sekėjų skaičių, net 384 milijonus, socialiniame tinkle „Instagram“ turi „Instagram“ paskyra. Antra pagal dydį „Instagram“ anketa priklauso futbolininkui Cristiano Ronaldo, kurio veiklą socialiniame tinkle seka 256 milijonai žmonių. Lietuvoje didžiausią gerbėjų armiją yra sukaupusi makiažo specialistė Karolina Marija Griciūtė, kurios naujų makiažo šedevrų laukia 500 tūkstančių žmonių, o visažistę sparčiai vejasi keturiskart stipriausias planetos žmogus Žydrūnas Savickas, turintis 479 tūkstančius sekėjų.
Savo asmeninę „Instagram“ anketą turiu jau septynerius metus ir mačiau įvairiausius šio tinklo etapus: kai jis tik pradėjo kilti ir traukti vartotojus, kai pradėjo konkuruoti su „Facebook“, kai prekiniai ženklai atrado jį kaip reklamos priemonę, kai pamažu pradėjo atsirasti nuomonės formuotojai, kaip jų veiklą „Instagram“ veikė įvairūs skandalai ir t. t.
Prasidėjus antrajam karantinui Lietuvoje, „Instagram“ tiesiog sprogo sporto burbulas ir iš sekamų žmonių šioje platformoje asmeniškai pajaučiau spaudimą sportuoti bei mankštintis, nes visi taip daro ir tu privalai tai daryti.
Nors taip nėra. Kiekvienąkart įsijungusi programėlę matydavau, kaip žmonės sportuoja namuose, kaip atlieka jogos pratimus, bėgioja ir visais įmanomais būdais bando įteigti namų sportą. Nors 99 procentais atvejų tai būdavo tiesiog eilinė reklama, atnešanti pinigų prekiniam ženklui ir tai reklamuojančiam žmogui. Įdomu būtų sužinoti, kiek sporto kilimėlių ir kitos sporto įrangos buvo panaudojama atlikus užsakomuosius darbus.
Identiška situacija pastebima ir pasaulyje, kur paaugliai pradeda laikytis dietų, net nesuprasdami jų prasmės ir galimų pasekmių, ar skuba į parduotuves pirkti daikto, kurį jų mylimiausias nuomonės formuotojas tik ką reklamavo savo paskyroje…
Ką kalbėti apie madą ir jos tendencijas, kurias diktuoja „Instagram“. Internete rastume šimtus atvejų, kuomet žmonės, matydami tobulus gyvenimus ir santykius internete, pradeda nekęsti savo netobulo gyvenimo, nebemylėti savęs ir pasineria į liūdesio liūną, privedantį prie depresijos ar dar baisesnių dalykų.
Internetas ir socialiniai tinklai nėra blogai, jie turi daugybę privalumų, bet koja kojon žengia ir trūkumai, apie kuriuos nepagalvojama ir dažnai net nekalbama. Norėčiau, kad jauniems žmonėms, paaugliams atsivertų akys – kad savo realaus gyvenimo jie nelygintų su tuo, kurį matome internete, nes neretai tai yra tik apgaulė ir siekis pasipelnyti.
Kokia išeitis? Aklai nepasitikėti tuo, ką matome ekranuose. Tikėti tuo, ką matome prieš savo akis: šeima, artimaisiais, draugais. Klausyti jų ir savo širdies. Tik nuo mūsų pačių, vartotojų, priklauso, kiek savęs mes atiduosim internetui ir kiek iš jo pasiimsime. Nusigręžti nepavyks. Internetas ir virtuali erdvė yra mūsų dabartis ir ateitis. Gali pavykti tik susitarti su savimi – ne su virtualiu, o su realiuoju „aš“.
Rugilė BALČIŪNAITĖ
Nuotr. iš redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*