Šisbeitauskas
Poryt bažnyčių varpai skelbs didįjį Prisikėlimą ir kvies švęsti gražiausią ir prasmingiausią pavasario šventę – Velykas. Tikriausiai jas pasitiksite spėję apsišluoti, apsivalyti, iššveitę savo namų kampus, nusiblizginę langus – taip tradiciškai šią šventę pasitinka susipratę lietuviai. Tai, žinoma, tik buitiniai reikalai, ko gero, svarbesnė yra mūsų dvasinė būsena, sielos užkaboriai – Velykos tam ir yra, kad kartu su prisikėlusiu Kristumi ir mes atsinaujintume naujiems darbams, gražioms mintims ir siekiams. O visa, kas buvo juoda, nešvaru ir nuodėminga, turime palikti ten, už mūsų nugarų.
Nenoriai, neskubėdama atbunda, prisikelia ir gamta – vis dar trūksta tikros šilumos, vis dar kai kur tai pasninga, tai pašąla. Kažkas gąsdina, kad iki šeimos šventės Renavo dvaro parke gali nepražysti žibuoklės. Man norisi tikėti, kad iki to laiko šilumos vis tik sulauksime ir tos mažos pavasariškos gėlytės mėlynu kilimu jau bus uždengusios pernykščius lapus. Galėsime visi drauge pasidžiaugti jų mėliu ir noru sušildyti mūsų sielas.
Iš tiesų per šalčius ir mumyse, ir mūsų aplinkoje prisikaupia visokių nereikalingų atliekų, patiriame įvairiausių jausmų, tad labiau norėtųsi matyti tą gražiąją, švariąją ir dvasingąją gyvenimo pusę, džiaugtis puikiais žmonių darbais ir pasiekimais. Vienas mažeikiškis pasakojo apie jo gyvenimą nuskaidrinusį įvykį – atrodytų, smulkmena, nieko ypatingo neatsitiko, bet tai leido pajusti žmonių gerumą.
Atsitiko taip, kad judrioje miesto gatvėje, prie pat įvažiavimo į kiemą, ėmė ir sustojo jo vairuojamas automobilis – kažkas atsitiko jo varikliui. Priėjusi moteris suprato situaciją ir paklausė, ar nereikia pagalbos. Reikia, bet kaip atrodys automobilį stumianti moteris? Tuoj pat sustojo ir kitas automobilis, o iš jo iššokęs jaunuolis padėjo įstumti sugedusią mašiną į kiemą. Nereikėjo nė prašyti – viskas įvyko labai greitai, spontaniškai. Vyrukas sakė: vargu, ar vienas būtų įstengęs susitvarkyti su ta problema – žmogaus jėgos – ne arklio, o draugiška kito pagalba buvo kaip tik. Ir jis labai dėkingas pagalbininkams.
Trečiadienį feisbuke pasirodė Savivaldybės filmuota medžiaga apie reidus po mikrorajono daugiabučių kiemus – fiksuojama prasta keliukų būklė. Gal iš tiesų ledai truputį pajudės ir pagaliau vairuotojai nebekeiks ten esančių duobių duobelių – kad tik viskas būtų pastebėta ir remontui užtektų pinigėlių. Pradžia nuteikia optimistiškai, nes teigiama, kad šiemet tiems darbams lėšų skirta dvigubai daugiau nei praėjusiais metais. Duok, Dieve, kad ta informacija būtų teisinga ir valdininkų pažadai virstų gerais darbais. Dėkoti dar per anksti – tai tikrai padarysiu tik išvydęs, kad, kaip sakoma Biblijoje, „žodis virto kūnu“.
Laikraštyje skaičiau, kad Mažeikiuose atsirado keli autobusai, papuošti apie miestą pasakojančiomis nuotraukomis bei informacija. Tai dar vienas prasmingas darbas. Džiugu, kad kai kurios įstaigos ir žmonės imasi tokių iniciatyvų ir daro mūsų gyvenimą gražesnį. Gyvename XXI amžiuje, tad būtų dar smagiau, kad, pasitelkiant naująsias informacines technologijas, miestas taptų dar patogesnis gyventojams ir ypač jaunimui. Siūlyčiau tose vietose, kur mažeikiškiai mėgsta susiburti ar praleidžia daugiau laiko, suteikti galimybę naudotis belaidžiu interneto ryšiu, vadinamuoju Wi-Fi. Kai kur jis yra, bet blokuojamas, tad ne visi gali juo pasinaudoti. Tokia paslauga galima naudotis kai kuriuose Mažeikių autobusų parko autobusuose, tad galėtų būti ir miesto parkeliuose, kultūros, gydymo, visuomeninio maitinimo, prekybos įstaigose, bankuose – kad žmogui netektų nuobodžiauti ko nors laukiant, jis galėtų savo išmaniuoju telefonu „klaidžioti“ po internetą. Viešosios erdvės taptų dar patrauklesnės ir jose, mano galva, apsilankytų daugiau žmonių. Kodėl mūsų miestui netapus patraukliu ir informacinių technologijų srityje? Nemanau, kad tai pareikalautų itin didelių investicijų – visa tai tik gyventojų patogumui ir jų reikmėms.
Artėjant šventėms, šiek tiek dažniau užsukame į parduotuves, prekybos centrus, nes norisi, kad per šventes mūsų stalas būtų turtingesnis ir įvairesnis. Kai kas gąsdina, kad prieš Velykas gali pritrūkti kiaušinių, bet neprisimenu, kad kada nors yra taip atsitikę, priešingai – jų pasiūla būna dar didesnė. Tai, ko gero, pačių prekybininkų triukas – kad tik žmonės daugiau išpirktų. Kas kita kiaušinių kainos – jos kasmet vis auga. Ir ne tik prieš Velykas, bet ir visus metus. Kažkada esu kalbėjęs: gal juos dabar deda auksinės vištos ir jie taip pat tampa auksiniai? Auksinės kainos puikuojasi ne tik prie kiaušinių – žmonės piktinasi, kad brangsta ir kitos prekės, tad nenuostabu, kad pirkti lietuviai važiuoja į kaimynines šalis ir ypač Lenkiją. Tautiečiai palieka ten milžiniškas pinigų sumas, bet ar galima už tai juos kaltinti? Keista pasirodė mūsų valdžios vyrų politika – užuot galvoję, kaip sumažinti maisto prekių kainas ar bent pristabdyti jų kilimą, ėmė ir sumąstė, kad iš užsienio parsivežamas prekes reikėtų apmokestinti. Norėčiau tam, kas sugalvojo tokią „paslaugą“, suteikti galimybę tautiečiams pažiūrėti į akis – vietoj to, kad padėtų žmonėms, stengiamasi ant jų pečių užkrauti dar vieną mokestį.
Ir išvis – kažkur stebėjau, kaip Lietuvos muitininkai giriasi sulaikę kontrabandinių prekių, o po to jas sunaikinę… Kitaip sakant, milijonai – pro kaminą. Kodėl tokias prekes nepardavus pigiau ar neišdalijus tiems, kam jų reikia? Tada ir labdaros akcijų reikėtų mažiau, o kai kas apsidžiaugtų už jiems padarytą gerą darbą.
Kol kas yra taip, kaip yra.
Baigdamas noriu palinkėti gražiai sutikti šv. Velykas, pasidžiaugti jų atneštu atgimimu ir prasmingai praleisti laiką.
ŠISBEITAUSKAS
