Ar jūs jau bandėt plauti pinigus?

Braškės – tikriausiai viena skaniausių mūsų daržuose auginamų uogų. Tikriausiai dėl to jų sirpimo ir pardavinėjimo laikotarpis toks trumpas (turiu galvoje mūsų daržuose auginamas, ne iš svečių šalių atvežamas braškes). Kai pasirodo pirmosios lietuviškos braškės, atrodo, labai brangu – kas gali mokėti už kilogramą vos ne dešimt eurų? Tad tenka laukti, kol jų kaina nukris. Kai tie skaičiai nusileidžia žemiau penkių, jau galima galvoti: pirkti ar ne? Perki, bet lyg ne savo pinigais – o gal dar pigs? Ir, aišku, pinga: nežinau kaip turguje, bet ten, kur perku aš, galima braškių litrą nusipirkti ir už du, ir už pusantro euro. Nežinau, kas tada atsitinka, bet, sezonui įpusėjus, tų gražių uogų jau nelabai ir noriai. Šaltibarščių atvejis – atėjus pavasariui, visi puola juos valgyti, o paskui ir jie įgrysta.
Kas kita – mūsų cepelinai, bulvių plokštainis – patiekalai, kurių nesiryžtame gaminti kasdien, bet jei jie ant mūsų stalo, diena tampa išskirtinė. Aišku, šiais laikais ir jų galima valgyti kasdien (viešojo maitinimo įstaigų valgiaraščiuose cepelinai – tradicinis patiekalas), bet skonis ir malonumas bus nebe tas – atšips dantys ir jų nebenorėsime.
Kažkokia keista mano šiandieninių pamąstymų pradžia – lyg kokiame televizijos kanale: ar pastebėjote, kad beveik visi jie turi savo kulinarines laidas ir moko mus, kaip gaminti valgį. Net garsiojoje Gustavo enciklopedijoje tam yra skiriama laiko! O ką jau kalbėti apie knygas! Vien mūsų lietuvaitė Beata kiek jų „prikepė“ – pasirodo, gaminti valgį moka ir leisti knygas gali kone kiekviena Lietuvos garsenybė. Tai, sakyčiau, jau gal ir koks mados šūksnis – parašyti knygą apie valgių gaminimą. Nesvarbu, ar tie receptai pačių sugalvoti, ar nukopijuoti iš senelių užrašų, senų knygų – svarbu, kad tokia knyga išleista. Užtat ir knygynų lentynose jų pilna…
Beje, kas užsuka į knygynus ar stabteli prie knygų lentynų parduotuvėse, gerai žino, kad tai nėra pigus malonumas. Ir net ne braškių kilogramas – geresnė knyga vidutiniškai kainuoja penkiolika ar net daugiau eurų.
Man kartkartėmis norisi nusipirkti knygą, aišku, ne bet kurią, patekusią po ranka, o atidžiai pastudijavus atsiliepimus apie ją, paskaitinėjus ištraukas. Kas mėnesį – po vieną knygą ir, žiūrėk, jų susikaupia nemažai. Skaityk, kai laiko turėsi. O jo dažniausiai ir pritrūksta – yra laikraščiai, žurnalai, dar tas prakeikta internetas ar televizorius, suryjantys tikrai nemažai valandų.
Kartais būna ir taip – aptinki knygą, pagalvoji, kad būtų verta tapti jos savininku, bet ta kaina… O po kokio pusmečio, žiūrėk, išvysti ją vos ne už pusę kainos – ne todėl, kad knyga prasta, o todėl, kad išparduodamos visos tos leidyklos knygos. Tada jau galimybės nebegalima paleisti iš rankų. Koks skirtumas, kada ta knyga išleista – turinys juk nepasikeitė: čia juk ne koks laikraštis, kurio informacija kitą dieną jau būna nebeaktuali…
Kartais atsitinka, kad knygos atkeliauja tiesiog į darbą: ateina knygų pardavinėtojas ir kažką siūlo.  Bet šiuo atveju nereikia pamiršti, kad už tą tiesioginę paslaugą teks susimokėti. Taigi, ar verta?
Su prekėmis įstaigose apsilanko ir kitokie pardavėjai. Paskutinį kartą buvo užklydusi ponia, siūlanti patalynės komplektų, atskirai užvalkalų, antklodžių, pagalvių. Tokie prekeiviai paprastai būna įvaldę puikius bendravimo įgūdžius, tad moka žmonėms susukti galvą ir apie savo prekes sudaryti įspūdį, kad jos pačios geriausios – tokių esą niekur negausi ir tokios kainos nerasi.
Kol vyko „pristatymas“, kiti kolegos spėjo apie prekes pasidomėti internete, susiskambinti su žinovais. O ponia tuo metu pasipasakojo, kad jos prekes puikiai pirko Savivaldybėje, mėsinėje, dar kažkokioje įstaigoje… Iš vienos mano kolegės išgirdusi, kad tokių prekių yra ir geresnių, ir už palankesnę kainą, viešnia įsižeidė ir ironiškai mestelėjo: „Ta ponia, matyt, labai jau gerai apie viską išmano…“ Pasakė ir išėjo.
Reikia ją suprasti: prakalbėjo, pračiulbėjo apie dvidešimt minučių ir niekas nieko nenupirko – taigi, veltui sugaištas laikas. Ir tada pats pasijunti lyg kaltas, kad teko žmogų nuvilti… Todėl labai nemėgstu, kad tie prekybininkai vis užsuka. Kartais net į namus – tokių nė per slenkstį neįsileidžiu – juk pasitaiko, kad po tokių „komercinių“ vizitų žmonės pasigenda piniginių, papuošalų, laikrodžių ar dar ko nors…
Vakar minėjome Mindaugo karūnavimo, arba dar kitaip – Valstybės, dieną. Tikriausiai pastebėjote, kiek jai buvo skirta renginių. Nežinau, kur suspėjote jūs, bet aš apsiribojau tuo, kas vyko čia pat, pašonėje. Gal ir būtų buvę įdomu ant kokio piliakalnio valstybės himną drauge su tautiečiais sugiedoti? Bet, deja, tenka rinktis.
Dažnai girdime posakį apie pinigų plovimą, bet aš nė sapnavęs nebūčiau, kad tai darysiu pats. Susiruošiau skalbti drabužius, sudėjau juos į skalbyklę, ją įjungiau. Per tą laiką, kol ji dirbs, nutariau nueiti į parduotuvę, bet pasigedau banko kortelės. Prisiminiau, kad vakar ja atsiskaičiau  parduotuvėje. Gal ten palikau? IR KĄ JŪS MANOT? Žiūriu, kaip ji sukasi skalbyklės būgno priekyje, vos ne prie stiklo prilipdama. Procesą sustabdyti bijau, nes ilgai paskui su ta išmaniąja technika reikės ginčytis…
Taip netradiciškai kortelėje buvusius pinigus ir išploviau. Gerai dar, kad jie niekur nedingo, be to, ir pati kortelė nenukentėjo – puikiausiai galiu naudotis ir toliau. Jau išbandžiau.
Įdomu, kaip į tokį plovimą reaguotų tikri eurai? Bet ne, gal geriau nereikia…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto