Ar mums reikalingi pavojingi monstrai?

Šisbeitauskas

Įsitaisiau visai neblogą pramogą: rytais, eidamas į darbą, vakarais, grįždamas iš jo, stebiu naująjį Žemaitijos gatvėje įrengtą fontaną. Pirmoji įdomybė, apie kurią jau pasakojau, buvo tai, kad kažkas į fontaną pripylė neaiškaus skysčio, ir vanduo pradėjo putoti. Paskui fontanas nutilo ir nebeveikė. Apžiūrėjęs jį pastebėjau, kad jau nulaužtas vienas fontano vamzdis. Dar kitą dieną, mano nuostabai, fontanas pradėjo veikti, tiesa, jis tryško viena čiurkšle mažesnis. Vakar rytą, tryškęs lygiai tris dienas, miesto puošmena vėl nebeveikė, matyt, išnaudojo savaitės vandens limitą. Tad dabar ir stebiu, kada bus antrasis fontano uždusimas. Pagyvensim pamatysim, kas bus toliau.
Ketvirtadienio rytą Lietuvoje įsižiebė dar vienas aistrų laužas. Turiu galvoje įvykius Garliavoje. Lietuva dėl tos situacijos pasidalijo į dvi dalis: vieni mano, kad dukrą mamai reikėjo atiduoti, kiti stoja į Kedžių giminės pusę. Ką ten Lietuva! Net darbe mes pasidalijome į du frontus ir pradėjome ginčytis, kas teisus, kas – ne. Aišku tik viena: visai žiniasklaidai vėl mėnesiui bus apie ką kalbėti ir ką rodyti.
Dar viena Lietuvai aktuali tema – atominės elektrinės statyba. Man oda pašiurpo kaip žąsies  išgirdus, kad Lietuva tam atominiam monstrui statyti turės pakloti devynis milijardus litų. Vėl imsim paskolas, vėl sėdėsim kažkieno kišenėje, kol tą skolą grąžinsim. Leiskit paklausti, iš kieno kišenės? Įtariu, kad iš mūsų visų. O jeigu taip, tai kyla kitas klausimas: ar mes norim už tą elektrinę mokėti ir kodėl mūsų niekas to neklausia? Ponas Kubilius sugalvojo, kad reikia ir – pirmyn. Bet juk čia ne kelis ir ne keliasdešimt tūkstančių pakloti reiks. Kitas dalykas – mūsų saugumas. Kodėl ponai japonai taip intensyviai siūlo mums savo technologijas, o patys to stengiasi atsikratyti. Čia ir man aišku: jie nori būti saugūs. O mes džiaugiamės, kad galime kažką įsigyti pigiau, nepagalvodami, ar tai bus saugu. Kodėl kai kurios Europos šalys tokių atominių monstrų nenori įsileisti nė iš tolo? Todėl, kad mąsto su galva ir stengiasi apsaugoti nuo bet kokių pavojų save, savo vaikus ir ateinančias kartas.
Kažkokie įdomūs dalykai vyksta. Neseniai teko lankytis šalia Platelių esančioje buvusioje sovietų raketinėje bazėje. Dabar toje vietoje įkurtas Šaltojo karo muziejus. Kai visa tai pamatai, protu  nesuvokiama, kad visai šalia mūsų kažkada buvo toks baisus objektas, apie kurį mes nė pasapnuoti negalėjome.
O dabar visi žinome, kad Lietuvoje vėl atsiras ne mažiau baisus objektas ir visi tylime.
Kažkas kažką bando daryti, bet kažin ar tų žmonių kas klausys. Pas mus taip jau įprasta, kaip toj dainoj sakoma: mažas esi ir pakeisti nieko negali.
Tai tik mano padrikos mintys, nežinau, gal aš klystu taip galvodamas, bet juk galvoti žmogui nėra uždrausta. Ar ne? Jei norit man prieštarauti, parašykite.
Labai jau aš čia užsikalbėjau apie dalykus, kurių mes nepakeisime. Kas kita – mūsų kasdienės gyvenimo aktualijos. Štai ketvirtadienio rytą po lietaus kai kuriose gatvėse telkšojo balos. IR KĄ JŪS MANOT? Ties perėja Pavenčių gatvėje stovėjome nemažas būrelis žmonių, sankryžoje susidarė šiokia tokia sangrūda, ir pro šalį lekiantys automobiliai ne tik kad nepraleido mūsų, bet pasuko dar arčiau kelkraščio, kur telkšojo vanduo. Greičio, žinoma, mašinos nemažino, tad visi likome kaip po šalto dušo. Labiausiai buvo gaila į mokyklą einančių vaikų: kaip jiems, tokiems šlapukams, jaustis mokykloje, juolab kad diena buvo ne iš šiltųjų. Tada pasigailėjau, kad neturėjau nei kuo, nei kur užsirašyti tų nenaudėlių automobilių numerių.
Ir dar apie šlapius reikalus. Praėjusiais metais vaikų džiaugsmui buvo atidarytas Melioratorių pramogų parkelis su įvairiausiais žaidimų atrakcionais, fontanu. Šis, mano žiniomis, šią savaitę dar neveikia, bet tikiuosi, kad artimiausiu metu pradės laistytis, ir vaikai vėl galės turkštis po juo.
Prie to paties parkelio jo lankytojų patogumui pastatyti tualetai kažkodėl taip pat vis dar neveikia – tebėra užrakinti. Negi mūsų miesto galvos dar nepajuto ir nepamatė, kad vasaros sezonas lyg ir prasidėjo, nes parkelyje, ypač savaitgaliais, jau pilna žmonių. Suprantama, tuos tualetus reikia prižiūrėti, bet jei jau juos pastatėme, tai pasistenkime, kad jie tarnautų mažeikiškiams, o ne lauktų, kol kas priims sprendimą, kada juos atrakinti.
Vakar rytą, be fontano, stebėjau ir vieną žmogų. Atėjus į autobusų stotelę jis man iškart pasirodė kažkuo įdomus. Senyvo amžiaus žmogelis vis kažko rausėsi savo rankinėje, bet taip nieko ir nerado. Paskui pradėjo mūsų klausinėti, kokiu autobusu reikia važiuoti į autobusų stotį. Kai paaiškinom, kad jis turi važiuoti tuo pačiu autobusu kaip ir mes, žmogelis nurimo. Paskui pasiteiravo, kiek  kainuoja bilietas. Pasakėm ir tai.
Labiausiai nustebom, kai atvažiavo autobusas: įlipęs į jį pats pirmas, senukas vairuotojo vėl pradėjo klausinėti apie tai, ko klausė ir mūsų… Antrą kartą sužinojęs, kiek reikia mokėti už kelionę, ilgai rausėsi po piniginę, kol sukrapštė reikiamus centus.
Viskas būtų gerai, bet kai žmonės skuba į darbą, o čia vyksta toks spektaklis, kad visi turi stovėti ir laukti, ima pyktis. Bet ką padarysi: visokių žmonių yra, visokių ir reikia. Kaip pasakytų mano kolegė: jei visi būtume vienodi, būtume robotai.
Na, o šiandien mieste – garsioji Gatvės muzikos diena. Tad čiumpam kas kokį instrumentą turime ir lekiame ieškoti kompanijos. Iki pasimatymo ten. Mane pažinsite iš juodos striukės.

[email protected]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*