Šisbeitauskas
Rytais eidamas į darbą dažnai šio bei to nusipirkti užsuku į pakelėje esantį vieną miesto prekybos centrų. Pagrindiniai pirkėjai tokiu metu būna į mokyklas einantys vaikai. Stebiu ir matau, kuo jie pasirūpina prieš eidami į pamokas. Beveik visų rankose matau pirkinį nr. 1 – įvairių rūšių traškučius, toliau – „koka“ ar „pepsi kola“, limonadas, visokie „barniai“, kiti šokoladukai, bandelės.
Mano oda šiurpsta matant, kaip mokinukai save nuodija, tikriausiai nė nesusimąstydami, kokią meškos paslaugą jų organizmui ir sveikatai daro šitoks maistas. Ir kokia gali būti kalba apie valgyklose siūlomą „sveiko maisto piramidę“, jei vaikai prieš pamokas ar pertraukų metų prisišlamščia šių produktų, taip ir norisi pasakyti, nuodų. Nežinau, ar tėvai vaikams duoda tiek pinigų, kad jie kasdien gali nusipirkti tokio maisto, ar duodami mano, kad jų atžala už gautus dienpinigius nusipirks sriubos, kepsniuką ar kažką panašaus. Taigi, mieli savo atžalas mylintys ir jiems pinigėlių nesigailintys tėveliai, kas jums svarbiau – ar vaikų sveikata, ar noras įtikti ir pasigerinti savo vaikams? Pagalvokit apie jų ateitį.
Dar viena problema pavadinčiau mokinių rūkymą. Pertraukas jie leidžia mokyklų nematomose vietose: užkampiuose, įėjimų prie laiptinių pastogėse, kur traukti dūmą jiems niekas netrukdo. Rūko nepilnamečiai, paaugliai, dūmais mėgaujasi ir mergaitės, nebesakau – merginos. Vėl galvoju – ar jų tėvai apie tai bent kiek nutuokia? Ir vėl tas pats klausimas – iš kur vaikai gauna pinigų cigaretėms nusipirkti? Negi tėvai duoda ne tik dienpinigių traškučiams, bet dar prideda cigaretėms? O jos dabar jau tikrai nepigios, juolab kad mokinukai, kiek teko pastebėti, pačių pigiausių nerūko.
Mažeikių politechnikos mokykla „feisbuke“ džiūgavo, kad jų draugai – viena iš didžiausių šalyje ir geriausiai uždirbančių įmonių – padovanojo grojantį skambutį. Viskas puiku, ačiū, kaip sakant. Bet ar tokia įmonė, gaunanti didžiulį pelną ir velniškas pajamas, grojančius skambučius negalėtų padovanoti visoms miesto, o gal ir net rajono mokykloms – juk jose mokosi jų darbuotojų vaikai, visi kartkartėmis pakvėpuojame iš tos gamyklos sklindančiais „kvapais“. Bet mes prie to jau pripratę – kaip sakoma, „kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė“, arba perfrazavus poeto eiles – „kiek pūtė – nenupūtė“.
Dar prieškalėdiniu laikotarpiu Mažeikių senamiesčio pagrindinė Laisvės gatvė pasipuošė šalies vėliavos spalvomis. Tos iliuminacijos ant stulpų tebešviečia iki šiol, nes minėjome Sausio 13-ąją, o dabar laukiame Vasario 16-sios, po to dar bus Kovo 11-oji. Kai kas tomis spalvomis džiaugiasi, o kai kam atrodo, kad toks senamiesčio papuošimas ilgą laiką atsibosta. Aš nieko prieš, kad prieškalėdiniu laikotarpiu senamiestis švytėtų tautinėmis spalvomis, bet širdyje norėjosi kažko kito: Kalėdos yra Kalėdos, tad būdavo gražiau, kada Laisvės gatvėje būdavo išpuošti medžiai, tad kodėl to negalima buvo padaryti ir besibaigiančiais praėjusiais metais?
Pasikartosiu – gražiai atrodo tos Trispalvės, bet kai jos žiba jau trečią mėnesį ir, ko gero, švies ir dar gerą mėnesį iki Kovo 11-osios, tai jau atsibosta. Tiesiog tai tampa kasdieniška ir nebekelia džiaugsmo mūsų šaliai svarbių švenčių metu. Ar nereikėtų miestą tvarkančioms ir puošiančioms tarnyboms pasirinkti kažkokį kitą variantą ir pagalvoti apie kitokius valstybinių švenčių akcentus.
Kiek nustebau išgirdęs, kad panevėžiškiai pagrindinę miesto kalėdinę eglę nusipuošė tik vasario 2-ąją – per Grabnyčias. Nežinau, ar jie čia laikėsi bažnyčios tradicijų, ar tiesiog norėjo pasidžiaugti savo trečią vietą šalyje laimėjusia žaliaskare? Beje, šiemet papuoštą eglę Panevėžiui dovanojo vietos verslininkai – kodėl ir mūsiškiams nesiimti tokios gražios iniciatyvos?
Pagaliau ketinama priimti fizines bausmes draudžiantį, kitaip dar vadinamą nemušimo įstatymą. Gal tai ir gerai, tik bijau, kad vaikai gali tuo piktybiškai naudotis, provokuoti situacijas, ir tėvai ar pedagogai dėl jų elgesio gali likti kalti. Mano galva, tai labai subtilūs dalykai ir labai greitai dėl vieno ar kito vaikų ir tėvų poelgio gali kilti nesusipratimų. Pavyzdžiui, vienos mano pažįstamos mažametis vaikas labai nemėgsta nagų kirpimo, tad kol mama jam tai daro, būna visokių triukšmingų isterijų. Ką ten gali žinoti, ar išgirdę vaiko verkimą kaimynai nesugalvos iškviesti policijos pareigūnų. Ir aiškinkis tada, kad tu esi ne kupranugaris ir vaikas rėkė tik dėl jam nepatinkančios procedūros.
O viena mano giminaitė pakraupusi skundėsi turgelyje nežmoniškai sukilusiomis mėsos kainomis – kai kas pabrango vos ne vienu euru. Per TV žinias mačiau, kad prekybos centruose vėl šoktelėjo daržovių kainos. Aš ir galvoju – kada tam bus gana? Ne veltui lietuviai vėl kviečiami netylėti ir boikotuoti didžiuosius prekybos centrus. Vargu, ar tai padės, bet visos iniciatyvos ar bandymai yra tik sveikintini – jei lietuviai būtų vieningi, gal ir pavyktų ką nors laimėti?
Nemyli mūsų ir nesigaili ne tik prekybininkai, bet ir gamta – visą savaitę spaudžia mus šaltuku ir jį dar labiau stiprinančiu vėju. Nors labai nemėgstu kepurių, dabar ją turėjau užsimaukšlinti – negi lauksi, kol nuo šalčio nusvils ausys? Nepasiduokit šalčiui ir jūs: kaip sako vienas mūsų valdininkų – laikykitės!
sisbeitauskas@santarve.lt
