Šisbeitauskas
Aš visada sakiau, kad lapkritis – pats baisiausias metų mėnuo. Tai jis patvirtino ir pačią pirmą dieną – vos kyštelėjo nosį ir tuoj pamatėme jo nedraugiškumą – šaltą vėjuotą Visų šventųjų dieną lapkritis jau drėbė lietų su sniegu. Trūko tik žaibų ir perkūnijos. Neduok, Dieve, jei teks šlepsėti šlapio sniego šaligatviais visą lapkritį – menkas malonumas.
Gruodis būna jau kiek kitoks – dažniau pašąla, miestas pradeda žibėti nuo kalėdinių girliandų, tad tas tamsos ir niūrumo periodas nebe taip jaučiamas – laukiame vienos gražiausių žiemos švenčių.
Pirmoji lapkričio diena sugadino ir mano planus: iš ryto į kapines nėjau – atidėjau tai antrai dienos pusei, nes norėjau pamatyti kapines, prietemoje paskendusias žvakių šviesoje. Bet kai popiet prasidėjo tokie orai, supratau, kad teks sėdėti namuose.
Laimė, savo senelių kapus kaime spėjau aplankyti paskutinę spalio dieną, tad nueiti į Mažeikių kapines labiau norėjosi dėl įspūdžio, ne dėl būtinybės ką nors aplankyti ir pagerbti.
Beje, lankydamasis kaimo kapinėse, stebėjausi, kad jos skendi dirbtinių gėlių jūroje – tik vienur kitur ant kapų pražydo natūralios baltos chrizantemos. Suprantama, dirbtinės gėlės gal ir gražios, be to, jos išsilaiko visą žiemą, tačiau mirusiųjų pagerbimas tokiomis gėlėmis man yra nepriimtinas. Negi mūsų artimieji tik tiek nusipelnė? Dar baisiau man atrodo ant kapo žibanti elektrinė „žvakutė“. Tokių paskutiniu metų prikepta tiek, kad žmonės jomis vis labiau žavisi. Bet mirusiuosius turėtume pagerbti tikrų žvakių šviesa – čia juk ne Naujieji metai – šiems tinka visokie žibsėjimai.
Iš mūsų tobulėjančio gyvenimo atėjęs pakaitalų pomėgis man asocijuojasi su neseniai girdėtomis naujovėmis – esą ateityje vietoj padavėjų restoranuose ar kavinėse ketinama naudoti išmaniąsias skraidykles – dronus. Manoma, kad jie gali priimti užsakymus, atskraidinti klientams patiekalus, o po to – atsiskaityti. Kažkokia nesąmonė: atėję į viešojo maitinimo įstaigas, tada netektume galimybės pasitarti su padavėjais dėl patiekalų, pabendrauti su jais, už malonų aptarnavimą palikti arbatpinigių. Kam jie robotui? Ir už ką? Nei šypsenos, nei patarimo, nei bendravimo…
Kai kur restoranuose ar kavinėse arbatpinigiai jau dabar būna įkalkuliuoti į sąskaitą. Ir vėl nesąmonė: o jeigu mane aptarnaus neturintis nuotaikos, susiraukęs ar bendrauti nenusiteikęs padavėjas? Tokiam tikrai nesinori palikti jokio paskatinimo ar padėkos ženklo – arbatpinigių. Mano galva, arbatpinigiai turėtų būti pačių klientų sprendimas: jeigu yra už ką, tai jie ir paliekami, o jei nėra, tai ir nereikia. Aptarnaujančiojo reikalas, ar jų norėti. Jei taip, tuomet savo elgesiu ir darbu jis pats turėtų mums parodyti, kad yra suinteresuotas gauti paskatinimo arba premijos dalį…
Daugelis mūsų savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be kasdienių, įprastų dalykų: televizoriaus, radijo aparato, kompiuterio, interneto, mobiliųjų telefonų, kitų informacinių technologijų. O dingus elektrai visiškai supanikuojame, nes niekas nebeveikia. Nors ir dešimtį minučių jos nėra, bet atrodo, kad tuo metu nieko nebegali daryti. Tokiais atvejais dažnai pagalvoju – o kaip gyveno mūsų proseneliai, viso to niekada neturėję? Ir gyveno, nesiskundė – degino žibalines lempas ar žvakes, su toli gyvenančiais giminaičiais, draugais bendravo laiškais, dažniau susitikinėjo. Sunku dabar tokius dalykus įsivaizduoti… Kai kurie vyresni žmonės ir dabar nesinaudoja kompiuteriais, telefonus turi, bet nemėgsta tų „mandrių“, išmaniųjų, mieliau skaito knygą ar laikraštį, nei naršo po internetą… Ir jiems tų „prašmatnybių“ visiškai nereikia.
Vienas populiariausių virtualių bendravimo būdų yra vadinamieji socialiniai tinklai. Mažai kas, turėdamas kompiuterį, internetą, nesukuria savo paskyros „Facebooke“. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad naršymas čia – beprasmis laiko leidimas, bet kiek galima rasti naudingos informacijos, gerų patarimų, protingų minčių ir šiaip daug nežinomų, neįtikėtinų dalykų.
Aišku, ir „Facebooke“ pasitaiko visokių keistenybių, kurių aš kartais nesuprantu. Nesuprantu, kodėl reikia viešinti tokias žinutes: „Mažute, žinok, aš tave labai myliu“, kai ta mažutė yra čia pat, kitame kambaryje, arba: „Mielasis, sugrįžk, tavęs jau laukia vakarienė“ ir prie to pridėti kokio nors patiekalo nuotrauką. Gal žmonėms tos viešumos trūksta ar norisi, kad visi viską apie juos žinotų? Arba dar – neseniai tame pat „Facebooke“ eilinį kartą užėjau nuotraukas iš kažkokio renginio bažnyčioje. IR KĄ JŪS MANOT? Žmonės ten – lyg ežiukai rūke: matosi tik jų kontūrai. Tai kam tokias fotografijas viešinti, jei nieko neįmanoma įžiūrėti? Juk tai padaryti galima ir be nuotraukos: nėra kokybiškos, tad ir nereikia.
Žodžiu, gyvenime iš tiesų dedasi daug keistų, nesuprantamų dalykų. Bet gal dėl to jis ir yra įdomesnis, spalvingesnis? Kas ten žino?
Kitą savaitę bus minima Europos sveikos mitybos diena, tad nepamirškite save ir artimuosius palepinti kažkuo ypatingu. Ir sveiku, žinoma.
sisbeitauskas@santarve.lt
