Vidas STANKUS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Mažiau kaip mėnuo liko iki didžiųjų metų švenčių. Šis laikotarpis verčia susimąstyti – kokias šventes švenčiame, ką minime. Ir ar nepasirodysiu keistas, jeigu dar iki šiol atsimenu ir pakeliu bokalą už gal dabar jau svetimas šventes?
Aš kalbu apie anksčiau vyrų diena vadintą vasario dvidešimt trečiąją, sovietų armijos ir karinio jūrų laivyno dieną. Tikriausiai ne vienas mano kartos vyras tarnavo sovietinėje armijoje ir žino, kad tądien būdavo ypač šventiški pietus, bent jau pas mus tai buvo vienintelė diena per metus, kai gaudavome kotletų. Dabar gi net nežinau, ar aš gerai darau, kad ją švenčiu, ar ne.
Pastaruoju metu viena iš anksčiau buvusių didžiausių švenčių – Naujųjų metų sutikimas, pamažu nublanksta, didesne švente tampa Kalėdos. Ko bepaklausi, visi kalba – atšvenčiau Kalėdas, nenoriu nė pagalvoti apie tai, kad po savaitės vėl teks sėsti prie stalo… Iš tikrųjų, ką švęsti – kad dar vieni metai prabėgo, kad tapome senesni?
Kita kalba – kaip švęsti. Ne veltui yra juokaujama, kad sausio pirmoji prabėga net nepastebėjus – buvo rytas, žiūrėk, jau ir sausio antrosios rytas. Pas mus dažniausiai priimta – bent iki dvyliktos laikytis, o po to jau kaip Dievas duos. Sunku atsispirti „tradicijoms“, bet kas galėtų sugalvoti, kaip švęsti, kad sausio pirmąją pasitiktume ne džiūstančia burna? Tą pasižadu beveik prieš kiekvienus Naujuosius metus, tačiau niekaip nepavyksta.
Šią dieną išskirčiau ir dėl to, kad ji tinka pradėti kažką nauja – pavyzdžiui, mesti rūkyti ar vartoti alkoholį. Turiu draugą, kuris tokį tikslą sau užsibrėžė ir pradėjo įgyvendinti nuo rugsėjo pirmosios, tad dabar vietoj ko nors stipresnio geria tik sultis ar arbatą. Ir nieko, sako, visai patiko.
Net ir gimtadienio šventimas, kuris anksčiau, kai tau buvo -niolika ar dvidešimt keli, būdavo vien džiaugsmas ir linksmybės, pamažu nublanko, tad kyla klausimas – o kam jį švęsti, kad vėl visi primintų, jog pasenai? Dabar gi norisi ramiai pabūti, pabendrauti tik su pačiu artimiausiu žmogumi, o kartais ir visiškai vienam.
Taip jau susiklostė likimas, kad tik trys dienos skiria mano švenčiamas dienas – gegužės ketvirtąją (ugniagesių gelbėtojų dieną) ir gegužės septintąją (spaudos dieną). Ir vėl dilema – kurią dieną triukšmingiau švęsti, nes po vieno paminėjimo, greitas antrasis jau jokio azarto nekelia.
Tai pastebėjimus apie šventes ir baigsiu. Noriu tik priminti, kad tai ne straipsnis, neieškokite gilios minties, kaip kad atsitiko vienam mažeikiškiui, kuris parašė savo pastebėjimus apie geležinkelio tvorą. Vaikino nuomonė komentatorių buvo išvadinta straipsniu apie nieką, jis sužinojo esąs merginų kabintojas ir panašiai.
Artėja šventės, nebūkime pikti. O jeigu sąžiningai, tai daugelis tų, kurie komentaruose yra pliekiami ar įžeidinėjami, turi tokią „storą“ odą, kad didelio dėmesio į juos nekreipia. To linkiu visiems.
