Kovo 4-ąją Lietuva minės Užgavėnes. Šią šventę galima vadinti pirmuoju žingsniu pavasario link.
Po užsitęsusio šalto ir tamsaus laikotarpio žmonės nuo seno Užgavėnes švenčia triukšmingai, skanaudami gardžius ir, pripažinkime, gana riebius patiekalus.
Nors šiandieniniam žmogui ši šventė neatsiejama nuo įvairiausių blynų, Mažeikių muziejuje trečiadienį apsilankęs ir paskaitą pristatęs gastronominio paveldo tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas akcentavo: kadaise blynai nebuvo svarbiausias šios šventės patiekalas.
Prieš artėjantį pasninką – daug ir riebiai
„Senieji Užgavėnių ir pasninko valgiai“ – taip pavadintos R. Laužiko paskaitos, muziejuje vykusios pietų pertraukos metu, klausėsi didelis būrys mūsų krašto kultūros įstaigų darbuotojų ir pavienių mažeikiškių.
Pasak profesoriaus, ar kalbama apie gavėnios laikotarpį, ar apie Užgavėnes, kartu kalbama ir apie pasninką, tad neišvengiamas tampa ir klausimas: nuo ko priklausė tai, ką žmonės nuo seno valgo.
Geografija, religija – tikėjimas ar netikėjimas, gyventojų socialinis sluoksnis, istorinis laikotarpis – tai dalykai, nulėmę, kokie patiekalai per Užgavėnes, o paskui ir gavėnios laikotarpiu būdavo dedami ant lietuvių stalų.
Anot R. Laužiko, žiemos išvarymo šventės gastronominis bruožas anksčiau buvo gausaus, riebaus, mėsiško maisto valgymas. Ir ne vien Užgavėnių dieną, bet ir kelias dienas prieš ją.
Nuo vėdarų iki jautienos
Gastronominio paveldo tyrinėtojas, bendraudamas su mažeikiškiais, priminė: senosios Užgavėnės buvo visuotinė šventė, minėta ir valstiečių pirkiose, ir valdovų rūmuose.
Užgavėnės tarsi sujungė skirtingus visuomenės sluoksnius, o tam tikra prasme – net įvairiose šalyse bei skirtingais laikotarpiais gyvenusius žmones. Juk ir šiais laikais prieš Užgavėnes bei tą dieną karnavalų banga ritasi nuo Rio de Žaneiro iki Lietuvos miestų ar miestelių.
Užgavėnių siautulys baigiasi Pelenų diena, o ji yra pirmoji, pradedanti gavėnią – 40 dienų pasninką prieš Velykas. Todėl prieš tai buvo gausiai ir riebiai valgoma – net iki 12 kartų per dieną.
Tai, kokia mėsa bus ant šeimos stalo, priklausė nuo šeimininkų turtinės padėties.
„Valstietiškuose namuose tai buvo kumpiai, dešros, riebiai troškinti kopūstai, vėdarai, riebi putra, šaltiena. Turtingesniuose namuose mėsos buvo galima rasti ne ką mažiau, bet ji buvo kitokia, prabangesnė. Pavyzdžiui, 1711 metais Vilniaus jėzuitų kolegijoje prieš pačias Užgavėnes ant stalo buvo patiekta jautiena, veršiena baltame padaže, ryžiai, keptos žąsys“, – pasakojo R. Laužikas.
Vienas seniausių Užgavėnių valgių – šiupinys iš žirnių, pupų, kitų kruopų, miltų, lašinių, prieskonių. Kai kur Žemaitijoje toks patiekalas verdamas iki šiol. Mažojoje Lietuvoje į šiupinį buvo dedama ir bulvių. Svarbus Užgavėnių šiupinio „priedas“ – kiaulės, kai kur – gaidžio uodega, o Mažojoje Lietuvoje – rūkyta kiaulės galva.
Pampuškos, kleckai, žagarėliai
Dabar daugelis šeimų per Užgavėnes kepa pamėgtus blynus. Vieni renkasi lietinius su saldžiais ar sūriais įdarais, kiti – mielinius blynus ar vaflines širdeles.
Blynai, kaip pagrindinis besibaigiančios žiemos šventės patiekalas, mūsų gastronominėje kultūroje įsitvirtino ne taip seniai. Teigiama, kad Vakarų Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, jie išpopuliarėjo tarpukariu.
„Miestuose, ypač Vilniuje ir Vilniaus regione, per Užgavėnes dar kepamos spurgos bei žagarėliai, būdingi ir šių laikų lenkiškam šventės stalui“, – pastebėjo pranešėjas.
Tai, kokie blynai bus ant Užgavėnių stalo, ankstesniais laikais priklausė nuo namų turtingumo. Jie galėjo būti kepami kaip lietiniai arba kaip papločiai. Pagal miltus – ruginiai, kvietiniai, žirniniai, grikiniai. Pagal tešlos paruošimo būdą: raugintos, neraugintos, mielėmis kildintos tešlos, o pagal miltų kokybę – razavų (viso grūdo) ar pikliuotų miltų.
Patys brangiausi buvo kvietiniai miltai. Iš jų iškeptus blynus ir kitus patiekalus valgydavo tik turtingi žmonės, ne valstiečiai.
„Vėlesniais laikais buvo kepami ir bulviniai blynai. Jie visi turėjo būti riebūs, įsigėrę kiaulės taukų. Sąlyčio su vokiška kultūra regionuose – Šiaurės Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje, miestuose ir aplink juos dar žinomos pampuškos. Žodžio kilmė – vokiška (nuo „pfannkuchen“), tai reikštų „keptas keptuvėje“. Lietuviškos pampuškos gamintos iš raugintų kvietinių miltų tešlos. Iš jos buvo formuojamos apvalios bandelės ir kepamos verdančiuose taukuose“, – pasakojo profesorius.
Užgavėnių akcentai skirtingi
Užgavėnės nuo seno buvo švenčiamos visoje Lietuvoje, šiek tiek skyrėsi tik šventės tradicijos ir ant stalo garuojantys valgiai. Tarkime, pietų Lietuvoje keptos babkos, Mažojoje Lietuvoje kai kur per Užgavėnes rasime patiekalų, būdingų Kūčių vakarui: kisielių, pailgus aguoninius bei miltinius kukulius.
„Klaipėdos regione Užgavėnėms kepti rageliai, mielinės kvietinių miltų tešlos pampuškos. Jos buvo formuojamos rankomis, pilnavidurės ar žiedo formos, dažniausiai be jokio įdaro, kai kada – įdarytos uogiene ar marmeladu. Rytiniame Prūsijos pakraštyje ties Suvalkija taip pat keptos pampuškos, rečiau – spurgos. Šios spurgos kepamos riebaluose iš skystesnės, mielėmis kildintos tešlos, kuri semiama ir į karštus riebalus krečiama šaukštu. Visoje Prūsijoje per šventes, taip pat ir Užgavėnes, buvo populiarūs žagarėliai“, – vardijo R. Laužikas.
Šiupinį „nugalėjo“ blynai
Žodžius apie šiupinį, kaip būdingą Užgavėnėms patiekalą, Motiejus Valančius įdėjo net į Palangos Juzės, viešėjusio pas ūkininką Skapiškio parapijoje, lūpas: „Svilienė iškepė blincius, valgėm, paskiaus davė šiupinį, ir tą perėmėm.“
XX a. pradžioje šiupinys per Užgavėnes daugiausia buvo valgomas vakarinėje Lietuvos dalyje, Mažojoje Lietuvoje, o blynai ir papločiai buvo populiarūs visame krašte.
Pasiklausyti paskaitos atėjusiems mažeikiškiams R. Laužikas rodė ne vieno senoviško patiekalo receptą. Mažeikiškiai domėjosi receptuose nurodytų ingredientų pavadinimais, nes jau ne visi aiškūs ir suprantami šiandieniniam žmogui.
Vienas įdomesnių receptų – blynai su manų kruopomis. Norintieji paeksperimentuoti gali jį išbandyti.
Užgavėnių blynai su manų kruopomis
Reikės: 0,5 stiklinės manų kruopų, 1,5 stiklinės pieno, 3 kiaušinių, 2 šaukštų cukraus, žiupsnio druskos, žiupsnio vanilinio cukraus.
Gaminti taip:piene išvirkite gana tirštą manų košę iš pusės stiklinės manų kruopų ir pusantros stiklinės pieno. Kai pravės, įberkite žiupsnelį druskos, įdėkite 3 kiaušinių trynius, ištrintus su 2 šaukštais cukraus, po to sudėkite kiaušinių baltymų putą.
Keptuvėje įkaitinkite taukus ar aliejų ir kepkite mažus blynelius. Iškepus pabarstykite vaniliniu cukrumi.
