Neseniai šventėme Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, 108-ąją jos sukaktį.
Kitą savaitę – Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo diena (atstatymo, nes tą įsimintiną dieną buvo pasirašytas 1990 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Nepriklausomybės Atstatymo Aktas).
Šios datos betarpiškai susijusios su Lietuvos žmonių valia Lietuvos Sąjūdžio darbe.
Kiek prisimenu, tada labai norėjosi, kad Nepriklausomybės Atstatymo Aktas būtų pasirašytas vasario 16 d. Deja, tam, kad būtų paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo aktas, Seime dar reikėjo patvirtinti, įteisinti daugybę dokumentų.
Ir štai, praėjo 36 metai, kai Lietuva – savarankiška ir laisva valstybė. Džiugu, kad tai toks ilgas laikotarpis. Bet neramu, kad laisvės ir demokratijos vis dar mokomės, o nesiliaujantys korupcijos skandalai net pačiame Seime griauna žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Tai labai kenkia mūsų valstybės laisvės ir demokratijos išlikimui. Na, bet tikėkimės, kad visgi kada nors išmoksime gyventi kaip civilizuotos vakarų valstybės.
Dabar keli pastebėjimai apie mūsų rajoną, o konkrečiau – apie Lietuvos valstybinių švenčių paminėjimą.
Kaip žinia, kiekvieno miesto prestižas yra turėti gražią aikštę ir bažnyčią. Bažnyčią Mažeikių senamiestyje turime gražią. Bet aikštės, tokios, kuri būtų matoma miesto svečiams ir patogi mūsų pilietiškai nusiteikusiems žmonėms, mano supratimu, kol kas neturime – tik kelis skverus.
Vienas iš jų – sovietinių laikų skveras, pavadintas Nepriklausomybės aikšte. Lietuvos laikais, prieš okupaciją, ten vykdavo dideli turgūs, mažeikiškiai ten švęsdavo Vasario 16-ąją. Bet aikštė buvo kur kas didesnė nei dabar. Sovietiniais laikais ji padalyta per pusę ir įrengtas skveras. Pagal plotą jis toks ir liko iki šių dienų. Atkūrus Nepriklausomybę, po to, kai buvo pašalintas paminklinis akmuo tarybų valdžiai, mes, grupelė sąjūdiečių, Vasario 16-ąją eidavome į šį skverą pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimo. Ir dabar, jau daugiau nei 30 metų, ten lankomės.
Pastačius paminklinį kryžių, kurio autorius Algirdas Stankus, jau atsirado daugiau dalyvaujančių valstybinių švenčių minėjimuose: Generolo Povilo Plechavičiaus šaulių 801-osios kuopos šauliai su jaunaisiais šauliukais, karių savanorių būrys, tremtinių ir politinių kalinių choras, Savivaldybės atstovai, būrelis moksleivių, kurie atlieka pasiruoštą meninę programą.
Bet eiliniams pilietiškai nusiteikusiems žmonėms toje vadinamojoje aikštėje nebelieka vietos – tenka stovėti ant sniego arba purvyne šalia aikštės pagrindo. Dalis ir neina į renginius, nes nėra vietos, kad galėtum stebėti renginius patogiai, sausomis kojomis ir švariais batais.
Ima pavydas matant, kaip gražiai savo pagrindines aikštes susitvarkė aplinkiniai miestai ir miesteliai. Tikėkimės, kad kada nors ir Mažeikiai turės tikrą aikštę ar šioje vietoje, ar kitoje. Žinoma, bet kokiu atveju paminklinis kryžius žuvusiems už Lietuvos laisvę per valstybines šventes bus pagerbiamas.
Ir dar vienas man ramybės neduodantis dalykas – paminklas Vytautui Didžiajam Viekšniuose. Kiek teko važinėti Lietuvoje ir kalbėtis su žmonėmis, neteko matyti tiek apleisto paminklo kaip Viekšniuose.
Prieš keletą metų raštu kreipėmės į Mažeikių rajono savivaldybės merą dėl šio paminklo restauracijos. Juk patys žmonės čia nieko negali padaryti – paminklas stipriai pažeistas, reikalinga restauratorių pagalba. Žinau, rajone yra dar daug nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, kuriems reikalingas restauratorių prisilietimas. Tačiau manau, kad Vytauto Didžiojo paminklas – tai Lietuvos valstybės simbolis ir jam bet kokiu atveju turėtų būti teikiamas prioritetas.
Mažeikiuose pagaliau pradėtas statyti Sporto ir pramogų centras – sveikintinas dalykas, mūsų rajone ir mieste gražiai organizuojamos įvairios šventės. Taip norisi tikėti, kad susitvarkysime ir savo kiemą. Ir kodėl būname paskutiniai? Nebūkime gili provincija. Atsiprašau už tokį pasakymą. Norėjau pasidalyti nuomone su Mažeikių rajono savivaldybės mere. Deja, nepasisekė ir tenka dalytis viešai per spaudą. Galvoju, kad žmonės turi žinoti šiuos pastebėjimus.
Viliuosi, kad ateityje švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną bus geresnių naujienų…
Antanas Saulius Poškus,
ilgametis Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus pirmininkas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
