Asta Pilypaitė: „Stebuklas yra vaikščioti žeme“

Matydami koncertuose, TV laidose, žavimės jos neišsenkančia energija, jaunatviška išvaizda, puikia laikysena, gražia šypsena.
Jau dvidešimt metų scenoje karaliaujanti buvusi mažeikiškė Asta Pilypaitė tikino jokio grožio recepto neturinti – tiesiog gyvena įsiklausydama į savo organizmą ir siekdama vidinės harmonijos.


– Tai gal išduosi paslaptį – koks tas nesibaigiančios jaunystės ir grožio receptas?
– Iš tiesų jokio grožio ar kitokio recepto nėra, svarbiausia – neprarasti noro gyventi. Gyventi kokybiškai, įdomiai, nuolat turėti svajonių.
Svarbu gyventi taip, kaip tu nori, siekti dalykų, kurių esi užsibrėžęs, siekti vidinės harmonijos. Kai žmogaus viduje vyrauja harmonija, tai visų pirma matyti jo akyse, o paskui ir visame kūne. Jei žmogaus akys šviečia, visi trūkumai užmaskuojami.
– Daugelis pastebi, kad itin pagražėjai tapusi mama. Ką apie tai galvoji pati? Ar motinystė Tave iš tiesų pakeitė?
– Manau, kad taip. Visų pirma noriu būti pavyzdys savo dukroms. Jos auga, yra gražios, protingos, ir aš turiu būti joms pavyzdys. Kaip joms atrodytų, jei mama būtų apsileidusi?
Motinystė yra natūralus instinktas, ir jei jis patenkinamas, vadinasi, ir organizmui viskas gerai. Viskas turi vykti natūraliai. Kūdikio maitinimas krūtimi – taip pat natūralu. Manau, kad visa tai susidėlioja į gerąją, normaliąją organizmo išraišką.
Valgyti taip pat natūralus instinktas. Jei mes valgio negauname ar blogai virškina skrandis – visa tai išlenda į paviršių.
Natūrali motinystė yra ir dvasiškai, ir fiziškai laukta, tad manau, kad ji žmogų tikrai puošia.
– Užsiminei apie maitinimąsi, valgį. Ar turi kokių nors ypatingų reikalavimų maistui, pačiam maitinimosi režimui?
– Maitinimasis mano organizmui taip pat turi daug įtakos. Nesu dietų šalininkė, nes jos mane veikia psichologiškai. Jei tik užsikrečiu kokios draugės pavyzdžiu laikytis dietos, man paprastai išeina atvirkštinis efektas.
Tik tuomet gerai jaučiuosi, mano forma yra gera, kai esu savimi patenkinta, nes kai save myli, ištirpsta visi nereikalingi kilogramai. Bet tam reikia ir pastangų. Nėra gerai, kai kirsdamas lašinius ar keptas bulves sakai, kad puikiai jautiesi.
Labai priklausau nuo savo organizmo. Jei jaučiuosi per daug apsunkusi, man kažkas negerai, valgau daugiau daržovių.
Žinoma, yra visokios baltyminės, angliavandenių dietos, kai galima valgyti ir baltą, ir juodą duoną, bet mano organizmas to nepriima. Tokio maisto pavalgiusi jaučiuosi blogai. Todėl būtina įsiklausyti į organizmą.
Sveika mityba žmogui turi didelę reikšmę. Ja nelaikau vegetariško maisto. Bet ir vištiena ar kruopos man nėra sveikas maistas.
Sveikas maistas man tik tas, kuris tinka mano organizmui.
– O kaip su maisto papildais, vitaminais?
– Juos vartoti tenka, kadangi veikia mūsų klimatas. Organizmas, pradėdamas daugiau sirgti peršalimo ligomis, rodo, kad jam kažko trūksta. O su maistu gauname ne viską. Ypač šaltuoju periodu. Tad tenka vartoti mikroelementus, moterims priimtinus vitaminus.
Bet juos vartoju tik tada, kai prispiria reikalas. O šiaip be jų galima apsieiti.
– Viename interviu esi sakiusi, kad skyrybos – antras pagal dydį stresas po sutuoktinio mirties. Jas tu išgyvenai. Žmogus tada nemažai kenčia. Bet yra sakoma, kad kančia žmogų padaro stipresnį…
– To nepaneigsiu. Skyrybos mano gyvenime turėjo didelę įtaką. Bet kančia puošia tik vilties nepraradusį žmogų. Skausmas, kaip aš sakau, spyris į užpakalį yra paskatinimas, iš jo gali daug ko pasimokyti. Tada susimąstai, kodėl taip atsitiko. Tai kažkokia bausmė, pamoka tau. Ir tai yra spyris tobulėti. Žmogus tada tobulėja ir dvasiškai, ir visokeriopai, nes nori eiti į priekį.
Bet kančioje galima dvasiškai užsigraužti taip, kad eisi ne pirmyn, o atgal.
Meniškai sielai kančia yra dar didesnis pabuvimas su savimi. Tada pajunti savo tikrąją sielą ir ją augini.
– O kaip su sportu, mankšta, ar tam užtenka laiko?
– Laiko sportui galima atrasti visada. Bet galima sugalvoti ir įvairių priežasčių, kodėl neturi laiko. Dabar esu nepatenkinta savimi, nes pasportuoti vis neprisiruošiu. Tą valandą tikrai galėčiau atrasti, bet, matyt, veikia žiemos tingulys.
Šiaip visada sportuoju, bet dabar save baru, kad esu padariusi pertrauką. Pasižadu įspirti sau į tam tikrą vietą ir vėl nueisiu sportuoti.
Kita vertus, mankštos užtenka ir su vaikais. Mažoji vis dar „rankinuke“ – nors jai jau treji metai, bet vis dar nešiojama.
– Dabar populiarūs soliariumai, masažistų paslaugos, įvairios grožio procedūros…
– Mėgstu soliariumą, bet su saiku. Ypač šiuo metu, kai taip trūksta saulės, norisi kad ir tos dirbtinės. Mano oda mėgsta saulę, bet elgiuosi atsargiai ir bėdų sau neprisidarysiu. Jų neturi tos moterys, kurios soliariumu naudojasi saikingai.
Grožio procedūroms laiko lieka mažiau, bet veido priežiūrai jo visada atrandu. Esu paveldėjusi gerą odą (tris kartus nusispjauna – V. M.), bet visada ją prižiūriu. Nesiimu jokių drastiškų priemonių, operacijų, bet palaikau jos švarą, drėgmę.
Manęs klausinėja, ką aš darau, kad mano tokia oda, tad sakau, kad nieko. Užtenka elementarios priežiūros. Jos turėtų imtis kiekviena mergina ar moteris.
– Koncertai, išvykos, filmavimasis. Ar visada užtenka laiko poilsiui, miegui? Ar laikaisi nustatyto režimo?
– Žinoma, nuovargis būna. Ir neišsimiegoti tenka, o tai duoda savo. Būna, kad mažiau pamiegi po keletą valandų, bet paskui būna dienų, kai gali sau leisti ir pokaituko pamiegoti.
Taip ir susigrąžinu tas nepamiegotas valandas. Kad neišsimiegočiau ištisai – taip nėra. Surandu laiko ir tai kompensuoju.
– Visada matome Tave energingą, puikios nuotaikos. Kaip tai pavyksta?
– Būna visko: namuose ir paverkiu, ir paniurzgu, ir gyventi kartais nesinori… Bet iš tikrųjų suniurgzti neleidžia vaikai. Su dukromis reikia bendrauti. Daug lengviau bendrauti su vaikais, kai esi geros nuotaikos. Ir tos energijos užtenka juos užimti, su jais žaisti.
O mano darbe nuotaika ypač svarbi – kas mane kviestų dainuoti, jeigu išėjusi niurzgėčiau ar būčiau susiraukusi, aptingusi. To reikalauja mano darbas, o kadangi dirbu su malonumu, tad su malonumu būnu ir energinga, ir laiminga.
– Kas Tau gyvenime svarbiausia?
– Man labai graži kinų išmintis: ne stebuklas skraidyti debesimis, ne stebuklas plaukti vandeniu. Stebuklas yra vaikščioti žeme. Tai labai gili prasmė, kurią kiekvienas galime pritaikyti sau.
Kiekviena mūsų gyvenimo smulkmenėlė yra svarbi. Ir jas reikia mokėti natūraliai priimti… Jei kažkas nesiseka, jei dėl kažko pyksti – tai reikia priimti kaip natūralią pamoką, kaip savęs pristabdymą. Jei susilaužei koją, susimąstyk, ar ne per greitai bėgi. Reikia siekti paprasto, kokybiško vaikščiojimo žeme. Tai yra svarbiausias ir didžiausias pasaulyje stebuklas.
Skristi galime, plaukti – taip pat. O kokybiškai eiti žeme – ohoho, kiek meno reikia.
Iš mokyklos laikų įsiminė pasakymas – „mokytis, mokytis ir dar kartą – mokytis“. Tai taip pat svarbu. Tik dabar pradėjau mokytis groti pianinu. Tai yra „kaifas“ – sėdžiu kaip vaikas nuleidusi galvą prieš pianiną ir mokytoją ir barškinu klavišais. Ir nėra kada ant gyvenimo niurzgėti. Ar krizė, ar dar kas…
Savęs neprievartauju ir nesimokau, kas man neįdomu. Mokausi tik to, kas man malonu. Noriu išmokti groti – groju. Dabar dar tobulinu vokalą. Kol kas man tiek užtenka. O paskui gal imsiu mokytis dar ko nors.
Svarbiausia – mokytis, sportuoti, klausytis savo organizmo. Nepatinku sau neenerginga, nuleidusi rankas. Iš tiesų kartais gal ir per prievartą ko nors imuosi, bet kai žinau, kad po to jausiuosi „super“, tai ir lenkiu save.
Užsiniurzgėti galima labai greitai.
Nuotr. iš A. Pilypaitės asmeninio archyvo: A. Pilypaitė teigė, kad senokai nėra sirgusi jokia rimtesne liga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content