Rajono tautodailininkų darbų parodoje buvo eksponuojami ir keli Benignos Tolišienės nutapyti paveikslai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Tautodailininkė Benigna Tolišienė neįsivaizduoja savo gyvenimo be darbo ar kokios širdžiai mielos veiklos.
Mezgėja, pynėja, sodininkė, gėlininkė, floristė, dailininkė, konditerė, siuvinėtoja – vienos rankos pirštų jos veikloms suskaičiuoti nepakanka.
Septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų pernai minėjusi moteris nesupranta, kaip galima sėdėti nieko neveikiant.
Artėjant Žolinei, jos galvoje taip pat sukasi mintys – ką čia gražaus tai šventei sukūrus.
Su savo bendramintėmis ji ruošiasi puošti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią.
Mezga tik artimiesiems
Daugelis B. Tolišienės veiklų atsirado ne iš gero gyvenimo. Kilusi nuo Rietavo pusės – Palaičių apylinkės Girėnų kaimo – moteris sako esanti gryna žemaitė.
Su dabar jau Amžiną Atilsį vyru Pranciškumi netoli Kauno statėsi namą, bet nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, to sumanymo teko atsisakyti, tad atvyko į Mažeikius – čia gyveno Benignos brolis su žmona.
Po kelių mėnesių pasisekė senamiestyje gauti bendrabutį, o paskui apsigyveno dviejų kambarių bute. Jį vyrui skyrė darbovietė – tuometinė elektrotechnikos gamykla.
Šeimoje atsiradus vaikams, reikėjo pinigų, tad prie atlyginimo moteris prisidurdavo megzdama.
„Mezgiau svarbioms ponioms – kostiumėlius, sukneles, šalikus, žodžiu, kam ko reikėjo, kad tik gautume rublį“, – prisiminė pašnekovė.
Kaip mezgėja Benigna pasižymėjo ir visai neseniai – kai Kalėdoms kultūros centre buvo mezgamas rekordinio ilgio šalikas, ji savo darbo įdėjo daugiausia – numezgė apie šimtą metrų. Mezgimu, kai reikia, moteris užsiima ir toliau – neseniai mezgė megztinį proanūkei.
„Šiaip dabar mezgu labai mažai – tik saviškiams. Jau ne pardavimui. O dirbu savo malonumui. Tik jau tenka užsidėti akinius“, – juokėsi moteris.
Ir pynė, ir tapė
Tautodailininke Benigna tapo kaip pynėja iš vytelių. Jos vyras ilgą laiką buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas, tad pynimu užsiiminėjo abu. Kai Mažeikiuose 1986-aisiais vyko pirmoji Pynėjų šventė, jie buvo vieninteliai šio amato meistrai mažeikiškiai.
Šio amato Benigną išmokė jos vyras: Pranciškus augo daugiavaikėje šeimoje, tad vasaromis ganydamas gyvulius pindavo krepšius – juos parduodavo turguje, taip užsidirbdamas drabužiams, knygoms.
Susituokus Pranciškus vėl prisiminė seną savo amatą ir pradėjo pinti iš vytelių.
Kaip pynėjai sutuoktiniai lankėsi amatų šventėse Estijoje ir Latvijoje. Ten moteris susidomėjo tapyba ir pati pradėjo tapyti.
Pirmoji personalinė Benignos tapybos darbų paroda buvo surengta dar senuosiuose miesto kultūros namuose.
„Tapyti man patiko, viskas išeina kažkaip savaime, esu nutapiusi kokį porą šimtų paveikslų. Kai statėmės namą, reikėjo pinigų, tad savo paveikslus net veždavau į turgų“, – kalbėjo moteris.
Užsiiminėjo gėlininkyste
Pavasarį rajono tautodailininkų darbų parodoje buvo eksponuojami penki Benignos paveikslai – jie tapyti anksčiau. Dabar moteris nebetapo.
„Pasenau jau tokiems darbams, o iš tikrųjų, jeigu reikėtų, kažką dar nupieščiau, bet atsirado alergija dažams. Negaliu kvėpuoti nei oru su dulkėmis, nei dažais“, – teigė tautodailininkė.
Kol neturėjo nuosavo namo, moteris laiką leisdavo savo sklype sodų bendrijoje – ten, be tapybos, augino gėles, jas pardavinėjo, turėjo netgi gėlių šiltnamį, užsiiminėjo floristika.
Augalų prisikaupdavo ir žiemai, tad kurdavo meniškas puokštes, krepšius.
„Net pati nežinau, iš kur to visko išmokau. Tiesiog pasižiūrėdavau, kaip dirba kiti, tada bandydavau ir pati. Visai neblogai pavykdavo. Kai jau gyvenome nuosavame name Meškėnų gatvėje, mūsų sodyba buvo pripažinta viena gražiausių Lietuvoje ir pateko į gražiausių šalies sodybų knygą. Darbo reikėjo įdėti daug, bet kai nebeturėjome sveikatos, namą teko parduoti ir grįžti į savo butą“, –
liūdnos gaidos pasigirdo Benignos balse.
Netektis nepalaužė
Paklausta, ar negaila buvo parduoti pačių rankomis išpuoselėtą sodybą, į kurią įdėta labai daug pastangų ir darbo, Benigna atsakė, kad už viską brangesnė vis dėlto yra sveikata.
„Kai nebus sveikatos, kam tada ir tos gėlės? Dalį augalų tiesiog išdalinome, kai ką palikome naujiesiems šeimininkams. Kaip dabar jie tvarkosi, nežinau“, – pečiais traukė moteris.
Benignos gyvenime buvo ir laikotarpis, kai ji užsiiminėjo konditerija – kepė pyragus, gamino tortus, turėjo net savo prekybos įmonę, bet dėl nesąžiningo vienos samdytos pardavėjos darbo atsirado problemų, tad to verslo teko atsisakyti.
„Dabar jau nieko nebekepu. Gyvenu viena, kam to bereikia?“ – sakė moteris.
Su vyru Pranciškumi Benigna išgyveno dar keletą metų po auksinių vestuvių. Prieš dvejus metus jam mirus, viena likusi moteris nepalūžo – padėjo dar vienas užsiėmimas – siuvinėjimas.
Siuvinėja ji ant popieriaus atvirukus, paveikslus – pavyzdžių atranda internete.
Ruošiasi Žolinei
Po vyro mirties Benigna dar metus tęsė jo veiklą – buvo klubo „Mano namai“ pirmininke.
Kur vyksta koks su menais, rankdarbiais, kitokiais amatais susijęs renginys, ten pamatysime ir Benigną. Ji tebėra ir klubo „Mano namai“ narė, aktyviai dalyvauja jo veikloje.
Kasmet per Žolinę klubas įsijungia į Mažeikiuose vykstančią šventę. Pernai „Mano namai“ papuošė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią – tai ruošiasi daryti ir dabar. Klubas neapsieina ir be Benignos – praverčia jos floristinė patirtis.
„O ką aš namuose tarp tų keturių sienų dirbčiau? Liūdesiui, nevilčiai pasiduoti negalima, jei pasiduosi – bus viskas. Tada jau užsisakyk karstą ir jame gulėk, o man dar norisi gyventi. Toks yra mano būdas – be darbo nesėdėti nė minutės.
Ką padarysi, kad toks yra žmogaus charakteris?“ – vėl šypsojosi Benigna.
