Jorūnė Dimaitė (kairėje), padedama Gytės Staigvilaitės, olimpiadoje atliko žemaitišką dainą. Nuotr. iš Pavasario pagrindinės mokyklos archyvo
Šeštadienį paaiškėjo Lietuvos moksleivių etninės kultūros olimpiados rezultatai. Jos nugalėtoja tapo Mažeikių „Pavasario“ pagrindinės mokyklos aštuntokė Jorūnė Dimaitė.
Vyko trimis etapais
Pavasario pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinė J. Dimaitė, padedama savo mamos – mokytojos Dainoros Dimienės, ruoštis olimpiadai pradėjo dar praėjusių metų pabaigoje – netrukus po to, kai sužinojo, kad ji bus organizuojama.
Etninės kultūros būrelį turinti mokytoja olimpiadai ruošė ne tik Jorūnę, bet ir daugiau vaikų. Rajoniniame etape dalyvavo dvi Pavasario pagrindinės mokyklos moksleivės.
Tarp rajono etape dalyvavusių 6–8 klasių mokinių J. Dimaitė laimėjo antrą vietą, dalyvavo Žemaitijos regiono etape, ten nugalėjo ir pateko į respublikinį etapą.
Savarankiškai išmoko groti kūrinį
Pirmosios etninės kultūros olimpiados tema buvo „Kalendoriniai papročiai“. Olimpiados dalyviams visuose jos etapuose reikėjo pademonstruoti savo žinias, atsakant į testo klausimus ir atliekant pačių pasirinktą bei išmoktą etnokultūrinės raiškos numerį: padainuoti, pagroti ar tarmiškai papasakoti tautosakos kūrinį.
Vytauto Klovos muzikos mokyklą lankanti, chorinio dainavimo besimokanti ir pianinu grojanti J. Dimaitė iš Muzikos mokyklos pasiskolino kankles, iš mokytojų sužinojo, kokie yra kanklių akordai, ir savarankiškai išmoko pagroti ir padainuoti žemaitišką dainą.
Kadangi žemaitiškos dainos yra dvibalsės, paprašė, kad drauge su ja padainuotų kita mergaitė – Gytė Staigvilaitė.
Šeštadienį Vilniuje vyko respublikinis etninės kultūros olimpiados etapas. J. Dimaitė tapo olimpiados nugalėtoja, buvo apdovanota pirmojo laipsnio diplomu bei medaliu.
Dalyvavimas savanoriškas
Olimpiados rajoniniame etape dalyvavo 16 mokinių iš 7 Mažeikių rajono mokyklų – Sedos Vytauto Mačernio, Viekšnių, Merkelio Račkausko gimnazijų ir Senamiesčio, Pavasario, Kalnėnų, Pikelių pagrindinių mokyklų.
Dalyvauti buvo kviečiamos visos rajono bendrojo ugdymo mokyklos, o apsisprendimas dalyvauti ar ne buvo savanoriškas. Moksleiviai etninės kultūros žinias bei gebėjimus parodė dalyvaudami 6–8 ir 1–4 (gimnazijos) klasės amžiaus grupėse.
Pasak Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiosios specialistės Violenitos Januškevičiūtės, rajoninis etapas pasisekė neblogai. Mokiniai parodė žinantys Žemaitijos ir Lietuvos kalendorinių švenčių papročius, pasakojo, dainavo žemaitiškai, pristatė savo tautodailės dirbinius, parodė teatrinę inscenizaciją.
„Buvo džiugu klausytis ir stebėti mokinių kūrybiškus pasirodymus, džiaugtis mokytojų entuziazmu, išmone ir pagalba vaikams“, – kalbėjo specialistė.
Išmanyti etninę kultūrą reikia
Pasak lietuvių kalbos mokytojos D. Dimienės, kuri Pavasario pagrindinėje mokykloje turi subūrusi etnokultūros būrelį, ugdant pilietiškas asmenybes, svarbu, kad jos žinotų, nepamirštų tradicinių lietuvių tautos vertybių. Kad ne tik žinotų kalendorines šventes, bet ir mokėtų jas švęsti tradiciškai, kad gebėtų atskirti Lietuvos etninių regionų tautinius drabužius, kt.
Norint vaikus viso to išmokyti, reikalingas laipsniškas etnokultūrinis ugdymas nuo pradinių klasių, o ši pamoka galėtų būti pasirenkama. Juk vaikai renkasi, ar lankyti tikybos, ar etikos pamokas.
„Dabar, kai buvome Vilniuje, Etninės kultūros globos tarybos atstovai kalbėjo, jog bandys etninės kultūros pamokas įdiegti mokyklose“, – sakė „Santarvės“ pašnekovė.
Kol kas – tik integruotas dalykas
V. Januškevičiūtė kalbėjo: 2012 metais patvirtinus Pagrindinio ugdymo ir Vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrąsias programas, etninė kultūra bendrojo ugdymo mokyklose tebėra integruojama į kitus mokomuosius dalykus.
„Kol įstatymiškai nebus patvirtinta, kad etninė kultūra yra savarankiškas mokomasis dalykas, nebus parengti šį dalyką gebantys dėstyti mokytojai, tol etninė kultūra bus „podukros“ vietoje ir jos ugdymas mokykloje remsis gera valia, nuosekliais ir kūrybingais vadovais bei mokytojais entuziastais“, – nuomonę išreiškė Švietimo skyriaus specialistė.
Tai, kad Lietuvoje pirmąkart įvyko etninės kultūros olimpiada, yra didelis žingsnis į priekį. Tai leidžia tikėti, kad etninės kultūros pamokos Lietuvoje tikrai taps realybe.
Ugdyti reikia kompleksiškai
Abiejų pašnekovių nuomone, nėra specialių „receptų“ ar paslapčių, kaip jaunus žmones sudominti etnine kultūra.
D. Dimienė galvoja, kad svarbiausia mokytojo misija yra ne bukai mokyti vaikus etnologijos, bet juos lydėti kelyje į etninės kultūros pažinimą, kartu su jais domėtis, leisti patiems prisiliesti. Kad ir, pavyzdžiui, kepant kūčiukus, pasikviečiant į mokyklas savo senelius pokalbiams apie tai, kaip jie švęsdavo įvairias šventes, kaip linksmindavosi, kokius darbus dirbdavo ir pan.
V. Januškevičiūtė etninę kultūrą apibūdino ne tik kaip paveldą, o kaip platesnės apimties sritį apie tai, ką veikiame dabar, kaip gyvename, ką perduodame ir perduosime ateičiai. Todėl etninės kultūros ugdymas turi būti kūrybiškas, sistemingas, kompleksiškas ir būtinai nuoširdus, o tėvai, mokytojai, gal net visuomenės autoritetai turėtų patraukliomis jaunam žmogui formomis parodyti, pasakyti, kad tai yra svarbu.
„Dažnai šioje grandinėlėje mokytojas lieka vienintelis autoritetas, todėl visada džiaugiausi ir žavėjausi mokytojais entuziastais, kurie savo pavyzdžiu ir entuziazmu užkrečia mokinius ir tie jais patiki. Yra ir puikių šeimų, kuriose etninės kultūros tradicijos yra tapusios gyvenimo būdu. Sudominti nėra taip lengva, nes požiūrį į etninę kultūrą pirmiausia formuoja įstatyminė bazė, žiniasklaida, religija, visuomenė, net verslas, o tik paskui šeima, švietimo įstaigos“, – paaiškino specialistė.
