Aštuoniolikmetės darbus įvertino sostinės parodų lankytojai

Aštuoniolikmetės Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientės Modestos Jurkutės nuotraukų ciklo paroda „Sąskambiai: mintis ir garsas“ visą mėnesį buvo eksponuojama Vilniaus Gedimino prospekte esančiame „Vagos“ knygyne.
Pristatymo vakarą buvo surengta popietė „Skirtingos meno šakos – ta pati kalba. Literatūra, muzika, fotografija“. Renginyje taip pat grojo M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai.
Modesta po šio renginio buvo pakviesta fotografuoti gruodžio 29 d. vykusią šios mokyklos moksleivių kuriamą „A Night At The Opera“ operą.
Jaunoji fotografė 2005 m. taip pat buvo išrinkta tarp geriausių jaunųjų šalies fotografų.

– Ar kada nors svajojai, jog surengsi savo parodą pačioje Lietuvos sostinėje?
– Svarsčiau surengti savo parodą Mažeikiuose, bet kiek kitokio pobūdžio. Mažeikiuose surengtos parodos neprilygtų tai galimybei, kurią gavau. Mintis, jog mano nuotraukos eksponuojamos Vilniuje, Gedimino prospekte, iš tiesų nereali. Kuomet mane pakvietė eksponuoti darbų, susijusių su literatūra, „Vagos“ knygyne, pasukau literatūros tema. Nebuvau įsprausta į jokius rėmus, bet pati tematika mane labai sudomino.
– Kodėl parodą pavadinai „Sąskambiai: mintis ir garsas“?
– Pasaulyje pirmiausia atsirado garsas, iš jo kilo mintis, ir taip atsirado jų sąskambis – jų bendrumas. Žodžiai kilo iš garso, ir tik vėliau jie buvo užrašomi. Manau, kad absoliučios tylos nėra, visuomet atsiranda kažkas, kas sudrumsčia tylą. O tai yra garsas, garsas – jau yra muzika.
Kuomet ėjau ieškoti objektų šiai parodai ir išvysdavau senelį, skaitantį Albertą Kamiu, suvokdavau, kaip nuostabu, kad dar yra tokių žmonių. Atradau daugybę dalykų, kurių anksčiau nė nepastebėdavau, tad manau, jog man pateikta literatūros tema buvo išties puiki idėja.
Mano nuotraukose vyravo ramybė, pagrindinis parodos tikslas – kad žiūrovai nuotraukose įsiklausytų į tylą ir joje išgirstų muziką.
Erdvinis nuotraukų pateikimas man taip pat labai patiko, jos buvo iškabintos skirtingais aukščiais ir priminė muzikos garsus. Labai norėjau nuotraukas pateikti penklinių fone, jos būtų puikiai derėjusios prie muzikinės vakaro temos. Deja, neradau tinkamo dydžio lapų, tad išryškinau jas baltame fone. Manau, jog ir taip išgavau norimą efektą.
– Kokios lankytojų reakcijos sulaukei?
– Išgirdau komplimentų iš parodos lankytojų, neslėpsiu, jog be galo džiaugiausi. Ir vėliau leidyklos darbuotojai sulaukė klausimų, kur galėtų daugiau sužinoti apie mane – parodos autorę, jiems buvo duotos mano koordinatės. Po šios parodos buvau pakviesta įamžinti M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinių kuriamos kalėdinės operos „A Night At The Opera“. Fotografavau repeticijas, pirmąją premjerą.
Menų mokykloje praleistos atostogos buvo iš tiesų be galo įsimintinos, padariau per 500 nuotraukų. Kuomet opera buvo rodoma antrą kartą, ją stebėjau žiūrovo akimis, nebe pro objektyvą…
– Nebijojai, jog vilniečių skonis bus išlepęs ir jie neįvertins jaunos mažeikiškės darbų?
– Kai gavau pasiūlymą, nelabai gilinausi, kodėl pakvietė mane. Žinoma, visiems buvo be galo smalsu, kodėl buvau išrinkta būtent aš.
Aš tikrai neišsigandau vilniečių išlavinto skonio, žinojau, jog bus pakviesti žiūrovai iš Fotomenininkų, Rašytojų sąjungų ir tai man atrodė didžiulis iššūkis. Nebijojau pradėti ir suvokiu, kokia tai puiki patirtis, nes mano darbai bus pastebėti. Atsistojus šnekėti, širdis kiek virpėjo, bet svarbiausia, kad nenusišnekėjau…
– Kaip susidomėjai fotografija?
– Fotografija mane domino nuo pat vaikystės. Pamenu, kuomet tėtis naktį vonioje ryškindavo nuotraukas, o aš, visai mažutė, sėdėdavau šalia ir su didžiuliu malonumu viską stebėdavau. Labiausiai mane žavėdavo popieriuje ryškėjantis nuotraukos vaizdas.
Ko gero, devintoje klasėje į visa tai pradėjau žiūrėti rimčiau. Išsitraukiau tėčio „Zenit‘ą” ir pradėjau lankyti Mažeikių techninės kūrybos centre įsikūrusį jaunųjų fotografų būrelį. Deja, nelabai jam rasdavau laiko, labiau mėgstu dirbti individualiai, tad ėmiausi savarankiško darbo. Galbūt ateina laikas, kai norisi vienumos..
Kadangi tėtis taip pat labai mėgo fotografuoti, namie turėjome daug fotoaparatų, įvairios technikos. Deja, kartą mama tvarkėsi ir sugalvojo daug ką išmesti. Dabar neberandu kai kurių filtrų, kitos reikalingos technikos ir ją tenka pirkti.
Neseniai radau senutėlį antikvarinį dumplinį fotoaparatą, kuris puikiai tiktų papuošti namus, bet mėginsiu jį „prikelti” bei su juo fotografuoti. Nežinau, ar jis vis dar veikia, bet tikiuosi, jog pavyks.
– Ar ketini sieti ateitį su fotografija?
– Taip, tai mano svajonė. Kuomet pagalvoju, ką dar, be fotografijos, galėčiau studijuoti, suvokiu, kad daugiau nieko nenoriu. Be abejo, kiekvienas dalykas gali sužavėti, jei jis įdomiai pateiktas, tačiau mano širdis labiausiai krypsta ten…
Puiku būtų iš pradžių mokytis Lietuvoje, o vėliau užsienyje. Esu šalies patriotė, tačiau nebijau užsienio. Jei ten geresnės perspektyvos, kodėl gi ne? Lietuvoje menas nėra itin vertinamas, kūrėjams sunku iš jo pragyventi.
– Kas tau yra fotografija? Kuo ji gali sudominti žmones?
– Vis dar yra skeptikų, sakančių, jog fotografija nėra menas, nes čia naudojama technika. Bet aš manau, jog būtent vaizdo sutapatinimas su tikrove ją ir išskiria iš kitų meno šakų. Kuomet einu fotografuoti, stebiu ir išmokstu atsirinkti, kas man svarbu. Tai man tarsi žaidimas.
Fotografuodama ieškau naujų formų, rakursų, kad į fotografuojamą vaizdą galėčiau pažvelgti kitaip. Aš į nuotrauką žiūriu kaip į meninę tiesą, ne kaip į dokumentinę. Jei žmonės nufotografuotame objekte išvysta kažką kita, ne vien tą konkretų daiktą, tuomet jie supranta ir fotografo idėją. Kitaip išvydę objektą, stebėtojai pajunta pažinimo džiaugsmą, tai juos sudomina.
Kartais būna kiek skaudu, jog žmonės nesugeba žvelgti giliau ir mato tik pagrindinį objektą. Jie nesidomi, kaip nuotrauka buvo atlikta, kaip kilo jos idėja. Tuomet fotografija praranda savo estetinį įtaigumą. Bet aš kuriu ne fotografams profesionalams, o auditorijai – paprastiems žmonėms.
Gabija VENCLOVAITĖ
Modesta, baigusi gimnaziją, norėtų studijuoti tik fotografiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*