Ateitininkė savo planus sieja su gimtuoju miestu

2020-ieji paskelbti Ateitininkų metais. Dedikuojant metus šiai organizacijai, atsižvelgta į jos indėlį atkuriant bei puoselėjant Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, išsaugant lietuvybę. Ateitininkų veiklos, mininčios 110 metų jubiliejų, centre – pilietiškos, katalikiškos, šeiminės vertybės.
Mažeikiškė Deimantė Rusteikaitė, šiuo metu studijuojanti Vilniaus universitete politikos mokslus, į ateitininkų veiklą įsitraukė prieš penkerius metus ir yra aktyvi šios organizacijos narė.

– Kaipprasidėjo tavo domėjimasis ateitininkų veikla?
– Dar mokydamasi „Ventos“ progimnazijoje, ieškojau kokios nors visuomeninės veiklos. Vienas iš pasirinkimų buvo skautai. Dalyvaudama parapijos veikloje ir Telšių vyskupijos organizuojamuose renginiuose, vis išgirsdavau minint ateitininkų organizaciją, susipažindavau su vienu ar kitu jos nariu, bet visa tai atrodė labai tolima. Tiesa, žinojau, kad Viekšniuose veikia ateitininkų kuopa, bet tai man atrodė sunkiai pasiekiama.
Troškau, kad Mažeikiuose taip pat įsikurtų ateitininkai, mano, dar vaiko, akimis, – katalikų inteligentų organizacija, kur žmonės susirinkę dalijasi jiems rūpimais tautos, tikėjimo, tarpusavio santykių klausimais. Savo idėją išdėsčiau tikybos mokytojai Rūtai Urbonavičiūtei, o šiai sutikus tapti kuopos globėja, pradėjome burti kuopą.
Ateitininkų organizacija yra patraukli tuo, kad į ją gali įsitraukti visi – nuo pradinuko (organizacijoje vadinamo jaunučio) iki paties vyriausio asmens (sendraugio). Taigi, visada turi kur stiebtis ir žinai, kur gali ieškoti atramos, su kuo pasitarti ar padiskutuoti.
Pagrindinis organizacijos veiklos tikslas yra ugdyti jaunuolius, turinčius stiprią tautinę ir katalikišką savimonę bei gebančius aktyviai ir kūrybingai reikštis įvairiose gyvenimo srityse.

– Kokios ateitininkų veiklos įsiminė labiausiai?
– Dažniausios veiklos yra akademijos, turinčios konkrečią temą ir vykstančios skirtingose Lietuvos vietose. Į jas susirenka apie šimtą jaunuolių. Paskutinioji mano akademija vyko vasarą Rusnėje. Jos metu ieškojome atsakymo į klausimą „Kur yra Lietuva?“.
Norint patekti į akademiją, gali pasirinkti: parašyti rašinį arba atlikti kūrybinę užduotį. Akademijoje rytą pradedam malda, mankšta, per dieną išklausome poros paskaitų, kurias moksleiviamsskaito įvairių sričių specialistai, universiteto dėstytojai, vyresnių kursų studentai, menininkai ir panašiai. Popiet dažniausiai vyksta užsiėmimai grupelėse pasirinktinai pagal rūpimą temą. Vakarais – pačių paruošti vaidinimų, šokių, muzikiniai pasirodymai, susipažindami su vietove, kurioje esame, dalyvaujame orientacinėse varžybose ir atliekame komandines kūrybines užduotis.
Dar viena veikla – žygiai, į kuriuos leidžiuosi kiekvieną vasarą. Kelias dienas su dešimčia moksleivių žygiuoju po Lietuvos miškus, kaimus, ten susitinku ir bendrauju su vietiniais gyventojais. Tai įsimintinas patyrimas.
Įspūdingiausia ir kol kas vienetinė tokia patirtis – šią vasarą atstovaudama organizacijai vykau į tarptautinę stovyklą Maltoje, kur susipažinau su kitų organizacijų atstovais, mokiausi, kaip jie užsiima su jaunimu.

– Esi išrinkta į Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybą. Kokios tai pareigos?
– Į Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybą buvau išrinkta praeitų metų pavasarį. Joje atstovauju visoms Lietuvoje veikiančioms kuopoms, bendrauju su kuopų pirmininkais bei globėjais, dalyvauju jų organizuojamuose renginiuose, susitikimuose bei kartu su kitais valdybos nariais kuriu tolimesnes veiklas. Prieš porą mėnesių buvau pasiūlyta ir į Vilniaus krašto vietovės valdybą. Sutikau. Man patinka tai, ką darau:nuolatinis tiesioginis bendravimas su organizacijos nariais, naujų idėjų generavimas, renginių planavimas, bendradarbiavimas ir susitikimai su kitų organizacijų nariais.
– Tenka susidurti su įvairiausiais iššūkiais, naujais metodais. Mane šios veiklos labai augina ir matau jų prasmę.

– Kaip pasikeitė ši veikla,tau pradėjus studijas?
– Dar labiau išsiplėtė. Mažeikiuose priklausiau Šv. Pranciškaus Asyžiečio kuopai, buvau jos pirmininkė ir paskutiniais abitūros mėnesiais pradėjau atlikti Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos narės pareigas. Atvažiavus į Vilnių tarsi automatiškai perkopiau į Studentų sąjungą. Mūsų politikos mokslų institute veikia ateitininkų politologų Šv. TomoMoroklubas, į kurį, be abejo, įsijungiau jau pirmąją studijų savaitę.
Žiemą man pasiūlė globoti moksleivių arba jaunučių kuopą. Pasirinkau globoti Šv.Kazimierio jaunučių kuopą, kurią lanko 5–7 klasių moksleiviai.

– Šie metai – svarbūs ateitininkijai, bet atnešę pasauliui ir sunkių išbandymų – ligą. Kaip vertini šią situaciją?
Niekas negalėjo tokios krizės numatyti ir iš anksto tam pasiruošti. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna įvairių išbandymų, su kuriais susidūrus pradedi vertinti dalykus ir savo gyvenimo būdą kitaip. Taip ir šioje situacijoje esame priversti savo kasdienį gyvenimą, įpročius stipriai pergalvoti ir atrasti savo įprastam veikimui alternatyvą.
Iš pradžių buvo be galo sudėtinga pergalvoti savo veiklą ir ją perdėlioti taip, kad galėčiau kuo mažiau prarasti to, ką dariau prieš karantiną. Nesakau, kad ir dabar lengva. Dar tikrai nesijaučiu išmokusiįgalinti savo veiklas ir dirbti iš namų taip pat efektyviai, kaip mokantis pačiame universitete.
Didžiausias pozityvas, kurį įžvelgiu šioje situacijoje, tai labai greitai atsiradusios naujovės, inovatyvūs sprendimai, naujų praktikų taikymai. Ji suvienijo žmones daryti gera kitiems, labiau pastebėti šalia esančiuosius.

– Kokie tavo ateities planai? Ar sieji juos su ateitininkų veikla?
– Sunkumus geriausia įveikti svajojant. Dažnai net ir besiruošdama paskaitai ar važiuodama namo, susimąstau, kaip norėčiau bent minimaliam laikotarpiui pabandyti dirbti su moksleiviais, galbūt dėstyti pilietiškumo pagrindus. Nebūtinai mokykloje. Širdis, be abejo, veda į Mažeikius, čia labiau norėčiau išplėsti neformalųjį ugdymą bei skatinti čia veikiančių jaunimo organizacijų bendradarbiavimą. Numanau, kad susitikimai galėtų vykti ir jau esančiose miesto erdvėse, tokiose kaip Menų stotis, Atvira jaunimo erdvė, Viešoji biblioteka ar net mažosiose kavinukėse, tokiose kaip „Kavos terasa“.
Nors tai yra tolimas planas, norėčiau prisidėti ir prie kultūrinio gyvenimo mūsų krašte.Taip pat mintys krypsta į senjorų bei socialiai pažeistų asmenų gerovės kūrimą. Žaviuosi Trečiojo amžiaus universiteto, Vaikų dienos centro veikla. Mokydamasi Merkelio Račkausko gimnazijoje, kelis mėnesiussavanoriavau ten.Dienos, praleistos su centrą lankančiais vaikais, dar ir dabar iškyla atmintyje kaip labai daug šilumos, supratingumo ir paprastumo davęslaikas, nors, pripažinsiu, tikrai buvo ir sunkių dienų.
Maltoje su tarptautinės stovyklos dalyviais vykau į ten esantį moterų, turinčių psichinę negalią, centrą. Nuo tos dienos nusprendžiau, jog labai noriu susipažinti su kuo daugiau krizinių centrų veiklų, veikiančių užsienyje, kad esamas praktikas galėčiau parvežti į Lietuvą. Ir tai, kas pasirodytų reikalinga, kurti čia.