Per dvi bandomojo žygio dienas jo dalyviai įveikė daugiau nei penkiasdešimt kilometrų. Organizatorių archyvo nuotr.
Praėjusį savaitgalį vyko „Misijos Sibiras“, kuris vadinamas vienu sėkmingiausių pilietiškumo projektų, bandomasis žygis. Tarp 76 į jį pakviestų dalyvių buvo ir keletas mažeikiškių.
Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja Sonata Maigaitė ir Viekšnių gimnaziją praėjusiais metais baigusi, o dabar Vilniaus universitete studijuojanti Džiugilė Kersnauskaitė tvirtina: žygyje dalyvavusius jaunus žmones, gyvenime užsiimančius skirtingais dalykais, vienija meilė Lietuvai.
Pateko kas 11-as kandidatas
Skelbiama, kad šiemet dalyvauti atrankoje į liepos mėnesį vyksiančią ekspediciją į Sibirą panoro daugiau nei 800 žmonių.
Kandidatų buvo prašoma užpildyti dalyvių anketas, papasakoti apie savo veiklą, nusakyti tikslus, kurių dalyviai siektų dalyvaudami bandomajame žygyje, o sėkmės atveju ir tikroje ekspedicijoje į Sibirą. Anketoje reikėjo pasamprotauti apie Lietuvą, pasidalinti turimomis žiniomis apie trėmimus.
Įvertinę tai, ką pretendentai parašė savo anketose, organizatoriai dalyvauti antrajame etape – daugiau nei 50 kilometrų bandomajame žygyje – ir jame išbandyti savo jėgas pakvietė 76 dalyvius.
Ir tik 16 žmonių komanda vasaros viduryje keliaus į tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusias ir dešimtmečius nelankytas vietas, pagerbs ten amžinojo poilsio atgulusių tautiečių atminimą. Ekspedicijos dalyviai įsipareigos grįžę į Lietuvą organizuoti susitikimus, kuriuose iš pirmų lūpų pasakos apie savo potyrius Sibire.
Dalyviai turėjo namų darbų
Būsimuosius bandomojo žygio dalyvius jo organizatoriai ragino ne tik krautis kuprines, bet ir įteikti dovanų Lietuvai – gerų darbų. Vieni dalyviai subūrę draugus tvarkė kapines, kiti lankėsi kūdikių globos namuose, treti su darželinukais kalbėjosi apie laisvę bei tremtį ir įgyvendino daugybę kitokių idėjų.
Tuo tarpu Dž. Kersnauskaitė pagamino ir išplatino 500 lapelių, kuriais ragino žmones akimirkai sustoti, pamiršti slegiančius rūpesčius, pasidžiaugti Lietuva.
„Iš tikrųjų po žygio jaučiuosi labai gerai, o į batų nutrintas kojas tiesiog nekreipiu dėmesio. Žinoma, žygiuoti buvo labai sunku. Sakyčiau, kad tai buvo vienas sunkiausių dalykų, kuriuos patyriau per dar palyginti neilgą savo gyvenimą“, – taip pokalbį su „Santarve“ pradėjo pirmakursė Dž. Kersnauskaitė.
Prireikė „susitarti“ su savimi
Mergina sako, jog viskas prasidėjo nekaltai, tarsi spontaniškai ir iš pradžių atrodė paprasta ir lengva. Pirmiausia ji užpildė dalyvio anketą, o apie tai nedaug kam papasakojo – to nežinojo net pašnekovės mama.
„Šiek tiek slapukavau, nes nesitikėjau, kad būsiu ta, kuriai bus suteikta galimybė sudalyvauti atrankiniame žygyje. Iš pradžių atrodė: kaip bus smagu, visi drauge žygiuosime. O iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau. Susidūrus su sunkumais, teko pasitelkti visą turimą vidinę motyvaciją. Būtent ji man ir padėjo įveikti visą maršrutą. Iš tiesų nustebau, kad užsispyrimas, vidinė motyvacija gali atpirkti fizinius trūkumus“, – sakė smulkaus sudėjimo ir save fiziškai nelabai stipria vadinanti pirmakursė studentė.
Džiaugiasi pilietiškais žmonėmis
Galimybę dalyvauti bandomajame žygyje ir pretenduoti tapti ekspedicijos į Sibirą dalyve Dž. Kersnauskaitė vertina kaip būdą pasitikrinti savo pilietiškumą.
Mergina pasakojo, kad jos aplinkoje yra labai daug jaunų žmonių, planuojančių ir norinčių emigruoti iš Lietuvos ir čia nematančių savo ateities.
„Aš savo pavyzdžiu norėjau parodyti, kad Lietuvoje dar yra pilietiškų žmonių, norinčių čia kurti savo ateitį. Atvažiavusi į žygio pradžios vietą pamačiau, kiek ten susirinko patriotiško, veiklaus jaunimo, norinčio važiuoti į trėmimo vietas, tvarkyti tremtinių kapų ir taip prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo. Ir tai pamačius man atsigavo širdis“, – mintimis pasidalijo studentė.
Kitaip vertins mažus dalykus
Dž. Kersnauskaitė pasakojo žygio metu išmokusi kitaip vertinti tokius kasdienybėje, atrodytų, paprastus dalykus, kaip vandenį.
„Tos dienos, kai vyko žygis, pasitaikė itin karštos. Maloniausia buvo tada, kai priėjus vieną ar kitą sodybą, kurioje buvo šulinys, šeimininkai leido atsigerti iš jo vandens. Kai tu gauni atsigerti ir vieną kitą minutėlę poilsiui, tai yra kažkas neįkainojamo“, – potyriais pasidalijo pašnekovė ir pridūrė, kad kiekvienam būtų verta pamąstyti apie paprastus, bet ne ką mažiau svarbius dalykus.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Sonata Maigaitė projektą „Misija Sibiras“ vadina būdu pasitikrinti savo fizines ir psichologines galimybes. Organizatorių archyvo nuotr.
Įveikusi visą sudėtingą pelkėmis, kalvomis ir skardžiais „paskanintą“ maršrutą, Dž. Kersnauskaitė didžiausia vertybe vadina žygyje sutiktus bendražygius – stiprius, motyvuotus, draugiškus žmones, vertus galimybės tapti ekspedicijos į Sibirą dalyviais.
Norėjo parodyti patriotiškumo pavyzdį
Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja S. Maigaitė pasakojo šiuo projektu susidomėjusi atsitiktinai po to, kai per Lietuvos televiziją pamatė filmą „Misija Sibiras“. Susižavėjusi ekspedicijos dalyviais, pašnekovė dalyvio anketą pildė 2015 metais. Ir nors tą kartą į bandomąjį žygį nebuvo pakviesta, entuziazmas nedingo. Anketą ji pildė ir šiemet. Šįsyk pavyko.
„Šis žygis man – iššūkis ir nauja patirtis. Nesinori, kad mokiniai būtų ta našlaičių emigrantų karta, tad savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad galima ne tik kalbėti, bet ir kažką daryti. Juolab kad mokykloje esu jauniausia mokytoja ir prie jaunų žmonių man nėra sunku prieiti, nes tas amžiaus skirtumas nėra toks didelis“, – sakė S. Maigaitė.
Pasak pašnekovės, tremties tema yra skaudi daugeliui, mat vargu ar Lietuvoje yra giminių, kurios nebūtų patyrusios trėmimų.
Žygis – kaip kelionė į save
Įveikusi visą sudėtingą bandomojo žygio maršrutą su 15 kilogramų kuprine ant pečių, mokytoja mielai dalijasi įgyta patirtimi su savo mokiniais. O jie dažniausiai užduoda klausimą: ar buvo sunku?
„Neįsivaizdavau, kad gali būti taip sunku, bet fizinį skausmą galima nustumti, skaudančias nutrintas kojas pamiršti. Daugiausia tenka dirbti su savimi bandant įveikti psichologinius barjerus. Iš tiesų jaučiuosi kaip nugalėtoja, nes aš, moteris, nepasižyminti labai didele fizine jėga ir aktyviai nesportuojanti, žygiuose anksčiau nedalyvavusi, įveikiau maršrutą ir visus sunkumus“, – patirtimi pasidalijo pašnekovė.
Paklausta apie tai, ką patartų jauniems žmonėms, kuriems galbūt kirba mintis pabandyti patekti į šį žygį, mokytoja sako, jog jame dalyvauti verta. Žmogus nežino, kiek daug jis gali. Tai – proga pasitikrinti savo fizines ir psichologines galimybes.
Antrąkart – mažiau stebėtųsi
Jeigu būtų galimybė šį žygį pakartoti, S. Maigaitė sako, jog atidžiau apgalvotų, kokius daiktus verta įsidėti į kuprinę, o kokių neprireiks. Taip pat stengtųsi pasirinkti patogesnius batus. Veikiant karščiui, drėgmei dauguma žygeivių kentėjo nuo didžiulių nuospaudų.
„Jei dar kartą tektų eiti į bandomąjį žygį, žinočiau, kas jame laukia. Kai tu žinai, yra kitaip. Tavęs niekas nebestebina. Pirmąją žygio dieną stebėjausi, kur mes čia einame, kur brendame, kur kopiame. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje iš viso yra tokių vietovių. Matyt, organizatoriai pasistengė, kad visapusiškai galėtų patikrinti mūsų ištvermę“, – juokavo mokytoja.
Padeda perkainoti vertybes
Bandomojo žygio dalyviai turėjo galimybę pabendrauti su ankstesniais metais Sibire jau pabuvojusiaisiais. Jų liudijimais, Sibiro glūdumoje kartais pavyksta sutikti lietuviškai dar kalbančių žmonių ir jausmas juos sutikus yra nenusakomas.
Buvo suburta ir istorikų komanda, kuri žygio dalyviams papasakojo apie prieitas vietoves. Jie iš istorikų nemažai sužinojo apie trėmimus.
„Kai 1941-ųjų birželį vyko pirmieji trėmimai, vienus žmones vežė į vieną sritį, kitus – į kitą, prie Laptevų jūros. Kai trėmė prie Laptevų jūros, buvo paskleistas gandas, kad neva žmones veža į Ameriką. Tai jie, manydami, kad Amerikoje karšta, iš gyvulinių traukinių vagonų metė lauk savo šiltus rūbus. Ir kai nuvažiavo, pirmąkart gyvenime pamatė užšalusią jūrą. Pamatė, kad stovi ant ledo, o aplink nieko nėra ir viską turi susikurti pats“, – vieną iš išgirstų graudinančių istorijų papasakojo S. Maigaitė ir „Misija Sibiras“ pavadino projektu, padedančiu perkainoti vertybes ir suprasti, kad iš tiesų yra sunku.
Meile Lietuvai ar Landsbergiui?