Atrastas Viekšnių senųjų kapinių buvusios koplyčios kertinis akmuo

Iškaltas tekstas patvirtina, kad tai 1812 metais statytos Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios kertinis akmuo.

Mažeikiškis Algirdas Nagys, lankydamas savo giminės kapavietę Viekšnių senosiose kapinėse, jau prieš porą metų pastebėjo šalia iš po samanų kyšantį plokščią akmenį. Šiose kapinėse yra ne vienas antkapis, gulintis lygiai su žemės paviršiumi, neaptvertas tvorele, todėl vyras pamanė, kad tai dar vienas toks…
Akmuo pasislėpdavo tai po lapais, tai po sniegu, tačiau sausio lietus jį apnuogino tiek, kad vyras pastebėjo jame iškaltas raides. Nieko nelaukęs, plikomis rankomis nukasė samanas ir žemių sluoksnį ir suprato, kad rado ne šiaip antkapį, o kažką svarbiau.
Nuotrauką jis nusiuntė Janinai Paplauskaitei-Leonavičienei, keletą metų skaitmeninančiai Viekšnių senąsias kapines ir aprašančiai įdomesnius palaidojimus.
Prienuose gyvenanti mūsų žemietė savo publikacijoje dalijasi, ką pavyko išsiaiškinti.

„Nuotrauką persiunčiau pažįstamai klasikinės filologijos specialistei ir ji patvirtino, kad akmenyje iškaltame tekste parašyta „TITULUS ECCLESIAE S. MICHAELIS ARCHANGELI 1812“ (Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia 1812). Buvo tikima, kad arkangelas Mykolas lydi mirusiųjų sielas ir gina jas nuo puolančių šėtoniškų jėgų. Todėl šiam šventajam buvo statomos kapinių cerkvės arba koplyčios.
Kitas mažeikiškis Algirdas Vilkas savo archyve surado 1820 m. kopiją Viekšnių bažnyčios vizitacijos akto, kuris patvirtina, kad tai gali būti kapinių koplyčios vieta. Jame rašoma, kad vienos kapinės buvusios aplink bažnyčią, aptvertos sena tvora iš lentų, vietomis apgriuvusi, turi dvejus vartelius ant geležinių vyrių. Matyt, kapinėse prie bažnyčios tuo laiku buvo laidojami tik iškilūs, bažnyčiai nusipelnę žmonės.
Antrosios kapinės skirtos parapijiečiams laidoti. Jos nutolusios nuo bažnyčios per varstą. Aptvertos lentine tvora, ji – apgriuvusi. Kapinėse stovi koplyčia ant aukšto, iš akmenų sumūryto, pamato. Pastatyta 1812 m. dabartinio klebono ir parapijiečių bei Viekšnių pavieto seniūnų pastangomis.
Sienos medinės, vizitacijos metu buvo dengiamas naujai skiedrinis stogas, sienos balintos iš vidaus ir išorės kalkėmis, ąžuolinės durys, septyni langai su mediniais rėmais, vidutinio dydžio. Durys į „babinčių“– dvivarstės, ant geležinių vyrių, rakinamos geležine spyna. Viduje sienos, grindys, lubos – medinės.
Ir pagaliau aprašoma tai, be ko negali būti Šv. Mykolui Archangelui skirta kapinių koplyčia, – altorius. Jų būta net du. Vienas – didysis, vadinamas Šv. Mykolo Archangelo, su paveikslu, tapytu ant drobės. Pažymėta, kad nutapytas puikiai. Kitas – senas, nutapytas ant lentų, kuriame pavaizduota Jėzaus širdis.
Koplyčia turėjo vietinių meistrų pagamintus vargonus, 6 garsų. Koplyčioje pamaldoms reikalingų reikmenų nelaikė, atsinešdavo reikalui esant iš parapijinės bažnyčios.
Pabaigoje parašyta, kad ketvirtoji kapinių dalis priklausė „Greko-Rusėnams“ ir yra atskirta…
Išaiškėjus, kas tai per radinys, abu Algirdai sekmadienį nuvyko į Viekšnius ir apžiūrėjo vietą bei nufotografavo akmenį ir jo buvimo aplinką. Jis guli priešais keturių labai senų medžių sudarytą taisyklingą stačiakampio aikštelę.

Buvusios koplyčios kertinį akmenį Viekšnių senosiose kapinėse aptiko mažeikiškis Algirdas Nagys.

Vienas medis jau nupjautas, tačiau likęs jo kelmas žymi vienintelę tokią taisyklingą aikštelę, tinkančią koplyčiai. Kol kas nežinome, ar akmuo buvo įleistas į žemę priešais altorių, ar įmūrytas į pamatus kaip kertinis jų akmuo.
Koplyčia apie 1900–1905 m. buvo nugriauta (manoma, kad priešiškai nusiteikusių kitatikių), o akmuo, laimei, nebuvo išgabentas su griuvėsių liekanomis.
Nors pateiktoje vizitacijos akto kopijoje ir nepaminėtas klebonas, pastatęs Viekšnių kapinėse koplyčią, tačiau yra žinoma, kad tuo metu Viekšnių bažnyčioje tarnavo Žemaičių katedros kanauninkas, klebonas Kasparas Bytautas (Gasper Bitowtt), gimęs apie 1769 m. Žemaitijos bajorų šeimoje. Neišlikę jokios informacijos apie jo gyvenimą, išskyrus tai, kad 1809 m. pastatė koplyčią Užlieknėje, kuri priklausė Viekšnių dekanatui.
Klebonas Kasparas Bytautas mirė Viekšniuose. Bažnyčios mirčių registrų knygoje pernai suradau jo mirties įrašą: „1834 m. gegužės 4 dieną Viekšnių klebonijoje mirė kilmingas Kasparas Bytautas (Gaspar Bitowtt), Žemaičių katedros kanauninkas, Viekšnių klebonas. Mirė nuo paralyžiaus. Aprūpintas Šv. Sakramentais. Turėjo 65 metus nuo gimimo. Jo kūną klebonas Stanislovas Raubickis gegužės 6 dieną palaidojo parapijos kapinėse už miesto“.
K. Bytautas palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse – kaip tuo metu buvo rašoma bažnytinėje knygoje „už miesto“. Jo kapą dengia plokščias antkapis, kuris šiuo metu susilyginęs su žeme. Tvorelės nėra. Prieš metus, susidomėjusi šiomis kapinėmis dėl čia palaidotų savo protėvių, pamėginau išsiaiškinti, kas parašyta ant klebono antkapio. Man pagelbėjo jau minėta lotynų kalbos vertėja Rasa Šileikienė.
Šiuo metu tai seniausias man žinomas ir iššifruotas antkapis Viekšnių senosiose kapinėse. Laukia nauji atradimai, nes šios kapinės – tarsi istorijos knyga, reikia tik išmokti jos kalbą.

Janina Paplauskaitė-Leonavičienė
Nuotraukų autoriai: Janina Paplauskaitė ir Algirdas Vilkas
Tekstus iš lotynų klb. vertė Rasa Šileikienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto