Gegužės pradžioje minėjome džiaugsmingą lietuvybei dieną – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šia proga derėtų prisiminti Motiejų Valančių – Žemaičių vyskupą, daug prisidėjusį, puoselėjant lietuvišką žodį. 2026 metus Seimas paskelbė Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais. XIX amžiuje lietuviškai kalbantys valstiečiai suskato leisti į mokslą savo vaikus, žemaičiai palaikė Blaivybės sąjūdį ir daugelis metė gerti, ėmė skaityti knygas, radosi lietuviškų populiariųjų knygų. Tai Motiejaus Valančiaus epocha. Būtent jis parengė valstiečių tautą Atgimimui ir atidavė į J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Maironio rankas.
Dirbdamas didelius darbus kaip vyskupas, M. Valančius rūpinosi lietuvių kalba: steigė parapijose lietuviškas mokyklas valstiečių vaikams, jas prižiūrėjo ir lankė. Kazys Binkis gražia fraze apibendrino tą tautos ugdymo programą: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“
M. Valančius parašė lietuviškai pirmą didelės apimties veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.). Jis buvo skirtas besiformuojančiai inteligentijai. Svarbu, kad tekstas lietuvių kalba. Dėl tokio pasirinkimo daugelis buvo šokiruoti, nes raštuose buvo nusistovėjusi lenkų kalba. Vyskupas sakė ir pamokslus lietuvių kalba bei kitus kunigus ragino tai daryti.
M. Valančius parašė ne vieną didaktinį kūrinį „žemuoju“ stiliumi, liaudiška kalba, todėl tekstai dinamiški, paveikūs, daug humoro, įdomių dialogų. Teigiamas jo prozos veikėjas greitas, šarpus, vikrus, miklus, pašaukus, guvus, buklus, protingas, išmintingas. Proto ir būdo guvumas nusakomas daugybe sinonimų.
Anot literatūrologės Audronės Žentelytės, M. Valančius sukūrė ir naujadarų (nuodėmklausys, virdulys ir kt.). Jo pasakojimas tarsi „įgarsintas“ – čia gausiai vartojami ištiktukai: brinkt, brūkšt, plekšt, ki ki ki, cypt, bildu bildu, babrakšt, žlakt, tabalai, girkšt, dzen dzen ir kt.
Įdomu tai, kad M. Valančius rašė visai Lietuvai, tad savo kalbą aukštaitino, bet vis dėlto nusveria žemaitybės. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė teigė, kad veikalu „Gyvenimai šventųjų Dievo“ vyskupas pastatęs paminklą žemaičių tarmei, būdui ir sąmonei.
Po 1863 metų sukilimo caro valdžios persekiojamas toliau dirba tautai, neturinčiai savo valstybės. Kovodamas su okupacinės valdžios vykdoma rusinimo politika, vyskupas M. Valančius ėmėsi ir slaptojo veikimo būdų: įkūrė pirmąją žinomą nelegalių lietuviškų knygų platinimo – knygnešių – organizaciją, paskui atsirado ir kitų spaudos platinimo centrų. Jis skatino boikotuoti rusiškąsias mokyklas, ragino kurti lietuviškas daraktorių mokyklas, žinoma, kad ir pats slaptai mokė lietuviško rašto.
Didžiojo žemaičio M. Valančiaus asmenybės ir darbų šviesa negali užgesti. Grupė Antikvariniai Kašpirovskio dantys žaismingai aktualizuoja jo veiklą dainoje „Atsisakau“: „Atsisakau, kaip atsisakė Valančius vyno, / pasisakau, pasisakau už pasaulį be kino, / kur visi skaito ir viską žino.“ O kodėl gi ne?!
Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, A. Žentelytės XIX a. lietuvių literatūrą parengė Genovaitė Valantienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
