Pakalbinus dažną ne iš Mažeikių miesto ar rajono kilusį, bet kadaise čia atvykusį, pritapusį ir pasilikusį žmogų, paaiškėja, kad to atvykimo priežastis – darbas naftos perdirbimo gamykloje.
Šį kartą, tęsdami rašinių seriją apie į Mažeikius atvykusius žmones, pakalbinome Marių Banaitį, prieš penkerius metus senamiestyje atidariusį restoraną. Jis – meilės migrantas ir su tokiu apibūdinimu visiškai sutinka.
Pašnekovas tiki, kad gyvenimas viską sudėlioja į tinkamas vietas, bet žmogus vis tiek pirmiausia turi turėti svajonę ir jos siekti.
Traukė aktorystė, bet pakerėjo virtuvė
Pokalbiui su Mariumi, kurį nemaža dalis mažeikiškių žino kaip Mario Banatti, susitikome pirmadienį – vienintelę savaitės dieną, kai restoranas nedirba. Bet interesantų restorane, atrodo, netrūksta ir tą dieną – pabendravęs su vienu ir jį išlydėjęs, Marius netrukus sulaukia kito svečio.
Yra dvejopo būdo virtuvės šefų: vieni pagaminę patiekalus ir „išlydėję“ juos iš virtuvės, toliau gamina, o kiti mėgsta pabendrauti su klientais. Marius yra iš tų antrųjų.
Iš pažįstamos mažeikiškių poros yra tekę išgirsti šypseną sukėlusį pasakojimą apie tai, kad apsilankę „Mario restorane“ su pabendrauti atėjusiu šefu jie bandė kalbėtis angliškai, nes buvo įsitikinę, kad Mario – italas.
„Tai mano darbinis pseudonimas. Esu keturiasdešimt šešerių Marius Banaitis, aukštaitis, kilęs iš Panevėžio. Būna, kad žmonės bando kalbinti itališkai. Iš tikrųjų itališkai moku tik pasisveikinti ir kelias bendro pobūdžio frazes. Nors šiokių tokių sąsajų su šia šalimi turiu – mano prosenelis buvo iš Italijos. Bet tik tiek“, – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovas.
Patirties sėmėsi ir užsienio šalyse
Marius nebuvo vienas tų, kurie dar mokyklos suole žino, kuo bus užaugę.
Pašnekovas svajojo nebent apie aktorystę, nes vaidino Panevėžio vaikų ir jaunimo teatre „Drevinukas“, nemažai laiko praleido scenoje ir puikiai joje jautėsi. Bet aktoriumi netapo.
Kadangi jo tėtis dirbo restorane, tai ir sūnų dažnai nusivesdavo į darbą.
„Nuo jaunų dienų mačiau, koks čia verda gyvenimas. O kažkuriuo metu pradėjau jausti, kad mane traukia virtuvė“, – pasakojo pašnekovas.
Kai Marius pradėjo žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, buvo 1990-ieji – sudėtingas Lietuvai ir jos žmonėms laikotarpis. Savarankiškai gyventi, užsidirbti pirmuosius pinigus jis pradėjo būdamas šešiolikos. Iš pradžių dirbo Panevėžyje, paskui išvyko į Vilnių. Iš Vilniaus – į Klaipėdą, po to – į Šiaulius. Daug vasarų darbavosi Lietuvos pajūrio restoranuose. Yra tekę paplušėti Rusijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Vokietijoje.
Dažniausiai M. Banaitis dirbo restoranų virtuvėse – virtuvės padėjėju, šefo padėjėju, šefu. Buvo ir etapų, kai norėjosi atitrūkti nuo maisto gaminimo, kažką pakeisti savo darbe ir gyvenime. Todėl Marius yra dirbęs ir indų plovėju, ir statybose.
Ilgai užsisėdėti neverta
Daugiau nei dvidešimt metų praėjo klajojant po pasaulį, kaupiant gyvenimišką ir darbo
Visada svajojo apie nuosavą restoraną
Savame krašte geriausia
Startavo nelengvu laikotarpiu
Restorane lyg teatre
Palaikyti vieniems kitus
Visą straipsnį galite skaitykite laikraštyje „Santarvė" arba užsisakę laikraščio elektroninę versiją.
Prenumeruok internetu
