„Ąžuolai žalieji“ – nauja Jono Laurinavičiaus knyga

Kai kurios istorijos, publikuotos naujoje Jono Laurinavičiaus knygoje, susijusios ir su Mažeikiais. Jonas Laurinavičius (dešinėje). Nuotr. iš Kaišiadorių viešosios bibliotekos archyvo

Tėvynės pažinimo draugijos vadovas rašytojas, žurnalistas Jonas Laurinavičius jau daug metų rašo gimtinės metraštį. Kasmet išleidžia po kelis leidinius, publikuoja juose nemažai straipsnių. Augęs ir dirbęs Dzūkijoje, vienuolika metų (1973–1984) praleido Mažeikiuose, dirbo mūsų rajono laikraščio redakcijoje.
Jono darbų tematika įvairialypė: žmonės bei jų veikla, atsiminimai, knygos, kraštotyra, eilėraščiai, epigramos ir kt. Jo keletas leidinių yra skirti ir Mažeikių kraštui, iš jų – „Mažeikiai“, „Mažeikių eskizai“.
Labai gilų įspūdį man paliko talentingai parašyta publicisto, tautotyrininko atsiminimų, apybraižų ir straipsnių knyga „Žurnalistai“. Dauguma kūrinio herojų pažįstami, su jais nemažai bendrauta. Jie buvo puikūs žmonės. Apie juos rašoma publikacijoje „Bendraplunksniai“.
J. Laurinavičiaus iniciatyva pastaraisiais metais buvo leidžiamas gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys „Tautotyros metraštis“. Paskutinius tomus jis rengė ir redagavo.
Dabar į skaitytojų rankas atiduota nauja Jono knyga „Ąžuolai žalieji“. Čia rašoma ne apie ąžuolynus, bet apie ąžuolus žmones, iškilius savo veiklos erdvėse. Tokius kaip poetas Jonas Aistis (1904–1973), rašytojai Jonas Laucė (1917–2003), Algimantas Zurba (1942–2018), Steigiamojo Seimo (1920–1923) narys žurnalistas Stasys Tijūnaitis. Tėviškės kiemo vaizdinyje matome meilės lyriko poeto Antano Vienažindžio (1841–1892) paveikslą. Rasime labai įdomių epizodų, legendų apie mūsų poezijos lakštingalą Salomėją Nėrį. Skaitydami išvystame jos poezijos ir gyvenimo trapumą, paslaptingumą ir didingumą. Juk legendos nekuriamos apie bet ką, o tik apie didžius žmones.
Pauliaus Širvio poezijos mylėtojams ne paslaptis, kad jo didžioji meilė buvo Alfonsa (Alpunė) Žegliūnaitė, kuriai buvo skirtas eilėraštis „Topoliai“. Knygoje Jonas lyriškai rašo apie mėlynakę sodžiaus mergaitę, dalijusią šypsenų kraitį… Pasirodo, kad senatvėje Alfonsos vyras pradėjo rašyti eiles. Buvo net juokaujama: „Jau toks Alpunės likimas – būti šalia poetų… Buvo Širvys, o dabar vyras – poetas.“
Dar – poeto Sigito Gedos mokyklinių dienų kūrybos apžvalga. Rašytojas jautriai pasakoja apie Akmenės krašto šviesuolę, poetę Stasę Niūniavaitę, 10 metų išbuvusią Sibiro lageriuose. Ryškiausiai jos talento žvaigždė suspindo, kai Stasė dirbo Akmenės cemento gamyklos profsąjunginių kultūros rūmų liaudies teatro režisiere. Ji baigė Vilniaus universiteto filologijos fakultetą, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą vidurinėse mokyklose. Kurį laiką buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono pirmininkė. Savo dienoraštyje S. Niūniavaitė rašė: „Su kokiu įniršiu puoliau į Sąjūdį, kol neatvėsino manęs primityvios bobelės.“ Bendravo su poetu Eduardu Mieželaičiu. Palaidota Tryškių kapinėse.
Leidinyje autorius pristato daug iškilių asmenybių – kūrėjų, mūsų krašto istorijoje palikusių ryškius pėdsakus.

Antanas POŠKUS
Pedagogas, tautotyrininkas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*