Tautinio drabužio detalėmis itin domėjosi mergaitės. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Balėnų pagrindinėje mokykloje apsilankiusi viešnia Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė tautodailininkė Sigita Dacienė per keletą pamokų supažindino mokinius su žemaičių tautinio kostiumo ypatumais, jo išskirtinumu iš kitų Lietuvos etnografinių regionų.
Pasipuošia valdžia
Tautodailininkė S. Dacienė pasakojo, kas yra tautinis kostiumas, kaip jo unikalumas išsaugotas iki šiol: kostiumai sukurti pagal muziejuose saugomus eksponatus, daug jų pavyzdžių paimta iš močiučių skrynių.
„Tautinius drabužius dabar nešioja visi, kai nori parodyti pasauliui, kokie mes esame išskirtiniai ir įdomūs. Jais vilki folkloro ansambliai, pavieniai žmonės. Telšiuose yra buvę, kad per Vasario 16-osios šventę žemaitiškais tautiniais kostiumais buvo apsirengę valdžios vyrai“, – džiaugėsi S. Dacienė.
Senovėje darbiniai drabužiai būdavo visiškai kitokie, o tautinius kostiumus lietuviai nešiodavo tik per šventes.
Tautiniai kostiumai brangūs
Tautiniai kostiumai labai brangūs, dabar jų kaina – gerokai pet tūkstantį litų, o senovėje neturtingi kaimo žmonės juos sugebėdavo pasisiūti patys. Beveik kiekvienoje sodyboje buvo audėja, kuri turguje pardavusi ką nors iš savo ūkio, pirkdavo siūlų ir ausdavo medžiagą sijonams, liemenėms ir kt. Iš jos siūdavo drabužius. Siuvant tokius drabužius reikia įdėti nemažai darbo ir laiko: kad ir riešinę numegzti trunka visą dieną.
S. Dacienės teigimu, jeigu užsiimtum vien tuo darbu, tautiniam kostiumui pasisiūti prireiktų savaitės ir kelių dienų.
„Žemaitišką tautinį kostiumą turiu pasisiuvusi ir pati, bet jį jau baigia nudrengti pažįstami: norėdami pasipuošti kokioms šventėms ar pasipuikuoti prieš užsieniečius, vis prašo paskolinti“, – šypsojosi pašnekovė.
Nešiodavo kelis sijonus
S. Dacienė pasakojo, kad žemaičių tautiniai kostiumai išsiskyrė savo spalvingumu, dažnai ir prabangumu, kartais jie būdavo vos ne ištisai raudoni. Moterims labai svarbūs būdavo sijonai: jų audiniuose suderintos bent penkios kontrastingos spalvos. Žemaičių sijonai būdavo išilgai dryžuoti. Vyrai vilkėjo ne pilko milo, o spalvotas sermėgas.
Šventadieniais moterys vienu metu vilkėdavo net keletą sijonų. Vienas, paprastai senesnis, būdavo po apačia, kitas – naujas – ant viršaus. Eidamos į bažnyčią ar kokią šventę šlapiu, purvinu keliu, viršutinį sijoną pasikaišydavo, kad neišsiteptų.
Plačios viršutinės žemaičių prijuostės taip pat būdavo išilgai dryžuotos. Moterų liemenės buvo pakeltu liemeniu. Balti ir spalvoti kykai Žemaitijoje buvo dėvimi po skarelėmis. Kai kada moterys avėdavo medinėmis klumpėmis.
Išsiskyrė skaromis
Žemaičiai vyrai vilkėdavo Vakarų Lietuvai būdingomis sermėgomis nuo liemens durtais rauktais arba klostytais skvernais. Šiaurės Žemaitijoje išeiginės sermėgos būdavo dažytos tamsiai žalia, mėlyna, juoda spalvomis, XIX amžiaus antrojoje pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai.
Vyrai žiemą nešiodavo vilnones kelnes, o vasarai siūdavo linines. Geriausias apavas buvo auliniai batai.
Žemaičiai išsiskiria ir tuo, kad šaltesniu oru dėvėdavo riešines, moterys vilkėdavo sermėgomis ir sermėgėlėmis, puoštomis subtiliais augaliniais ornamentais, balto avikailio kutais.
Išeiginis žemaitės kostiumas beveik neįsivaizduojamas be skraisčių, siaučiamų ant pečių, šaltesniu oru buvo gobiamasi didelėmis vilnonėmis skaromis, vasaros metu ištekėjusios šiaurinės žemaitės ant pečių gobėsi dideles raudonai languotas linines skaras.
Žemaitės išsiskyrė ir pamėgimu vienu metu ryšėti kelias skirtingai užrištas skareles. Dažniausias rišimo būdas – ant kaktos surištu mazgu ir paliktais styroti kampeliais. Kartais skarelių pakraščius apsiūdavo spalvotais kuteliais.
Moterys puošėsi gintarų karoliais. Merginų vainikai, vadinami rangėmis, būdavo daromi iš šilkinių kaspinų.
