Baleto šokėjas Nerijus Juška: žemaitis, egoistas, chuliganas…

Žemaitis baleto šokėjas Nerijus Juška žino, kad šiandien Lietuvoje yra geriausias. Ir to žinojimo nė neketina dangstyti kuklumo skraiste. Teatro kritikai, šokio ekspertai ir aplodismentų nešykštintys žiūrovai jį taip pat tituluoja geriausiu baleto šokėju, apdovanoja žiūrovų simpatijų prizais.
Dėl šios priežasties N. Juška kolegų yra nemėgiamas, spaudoje pasirodę jo interviu yra iškabinami Nacionalinio operos ir baleto teatro stenduose. Jam pačiam dėl to nei šilta, nei šalta. Nerijus kvatoja didžiausią surūgėlį galinčiu užkrėsti juoku, linksmai kibirkščiuoja akimis (rodos, galėtų uždegti sausuolį), mojuoja skorpionišku geluonimi ir prisipažįsta, kad yra chuliganas, egoistas, medžiotojas…

– Nerijau, sekmadienį Tau sukanka trisdešimt metų. Tai daug ar mažai?
– Trisdešimt metų baleto šokėjui reiškia, kad jis jau perkopė į antrąją karjeros pusę. Baisu! Juk trisdešimt aštuonerių metų mes išeiname į pensiją. Taigi ir man visai nedaug liko… Stengiuosi negalvoti apie tai, kas bus po aštuonerių metų, nenoriu sau nuotaikos gadinti. Net neįsivaizduoju, ką tada veiksiu. Tiesiog gyvenu šia diena.
– Jautiesi daug pasiekęs?
– (kvatoja) Ne! Aš jaučiu, kad dar daug pasieksiu. Noriu šokti geriau.
– Devynerių sulaukusį tėvai iš Telšių atvežė į sostinės M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Kada nors barei juos, kad Tau įpiršo „balerūno“ kelią?
– Niekada nesigailėjau, kad tapau baleto šokėju. Nė karto nebuvau suabejojęs, kad be reikalo mane atvežė. Džiaugiuosi tuo, ką turiu. Visa mano vaikystė buvo susieta su baletu. Nuo pirmos pamokos užsikabinau, pamilau jį. Nuo to laiko visos mano svajonės buvo tik apie šokį. Niekada net nepagalvojau, kad baleto šokėjo profesija yra nevyriška. Tegul tie, kurie mano kitaip, pabando pašokti taip, kaip aš. Baletas yra mano gyvenimas, viskas, ką turiu.
– Kodėl tėvai nusprendė Tave vežti mokytis į Vilnių?
– Nuo mažens vaikščiojau ant pirštų galų. Mama pasakė, kad reikėtų mane nuvežti į Čiurlionio meno mokyklą. Galvojau, kad ta mokykla yra Telšiuose, todėl mamai visą laiką karksėjau, kad eitume pas Čiurlionį. Tada net nežinojau, kas tas baletas yra.
– Patiko be tėvų gyventi?
– Gyvenau chuliganišką gyvenimą. Atitrūkus nuo tėvų, būtinai reikėjo kažką iškrėsti, ant stogo užlipti, naktį iš penkto aukšto nusileisti gaisrininkų žarna ir pabėgti iš bendrabučio, nubėgti į Kalnų parką ir ten ko nors prisidirbti. Blogiausia, kad dėl savo išdaigų aš visada įkliūdavau.
– O dabar nurimai?
– Dabar būčiau toks pat padauža kaip ir vaikystėje, tačiau laiko tam nebeturiu.
– Mes, lietuviai, norime, kad mūsų numylėtiniai būtų kuklūs, santūrūs, o Tu garsiai sakai esąs pirmas…
– Ne, aš nesakau, kad esu pirmas. Gal… Cha cha cha… Pagalvojau, kas dar galėtų būti. Aš nesakau, kad esu pasaulio bamba, tačiau mūsų teatre geresnių nėra. Su Petrausku dviese esame solistai. Šitą drąsiai galiu sakyti.
– Ką reiškia būti Lietuvos baleto žvaigžde?
– Visiškai nieko nereiškia! Lietuvoje baletas nėra kažkas tokio. Labai siauras ratas žmonių jį mėgsta. Būna, kad žmogus kartą gyvenime ateina į spektaklį, ir jam to užtenka. Rusijoje visai kitoks požiūris. Ten baleto šokėjus vos ne ant rankų nešioja. Rusijoje teko nueiti į ligoninę. Kai pasakiau, jog šoku baletą, visiškai pasikeitė požiūris į mane. Nerealu!
– Nesinorėjo išvažiuoti į užsienį?
– Užsienyje šokti visada norisi, tačiau tik keletą spektaklių ar koncertų. Netraukia išvažiuoti visam laikui. Čia turiu karjerą, spektaklius, o užsienyje lauktų nežinia. Čia mano namai. Pasiūlymų buvo daug. Pavyzdžiui, prieš mėnesį pasiūlė dirbti visai kitoje Žemės pusėje. Iš pradžių užsidegiau, tačiau užgesau pamąstęs, kad man ir čia visai gerai.
– Stebėjau „Don Kichoto“ repeticiją, mačiau, kaip sunkiai dirbi. Tavo nuomone, baleto šokėjas yra labiau menininkas ar sportininkas?
– Du viename. Apskritai nemanau, kad esu kažkoks išskirtinis menininkas. Labai glaudžius ryšius palaikau su sportininkais. Jie pakraupę nuo mūsų darbo ir sako, kad baleto šokėjo darbo neįmanoma lyginti su sportininko. Baletas jungia daug sporto šakų: bėgimą, šuolius į aukštį ir tolį, sunkumų kilnojimą.
– Kokia Tavo darbo diena?
– Dabar mano labai įtemptas darbo grafikas, nes pradėjau lankyti sporto klubą. Iš ryto repeticijoje atariu, tada važiuoju į sporto klubą, ten pasportuoju, o po to baseinas. Paplaukiojęs lekiu į teatrą. Spektaklis. Grįždamas namo tik apie lovą svajoju.
– Kam Tau dar to sporto klubo reikia?
– Privalau sustiprinti raumenis. Turiu problemų dėl kojų – lūžiai, sutrūkinėję kelių raiščiai, nuolatiniai išnarinimai labai vargina. Balete aš jas laužau, o ne tvirtinu. Laiptais lipu kaip pensininkas. Scenoje išsijudinu, pamirštu skausmą, tačiau reikia pamatyti, kaip aš einu po spektaklio. Kol kojos karštos, sąnariai dar šiek tiek lankstosi, tačiau kai atšąla, einu kaip robotas. Sėduosi visada garsiai: „Aaa… Atsisėdau… Kaip gerai…“
– Kokių nors dietų laikaisi?
– Jokių dietų nesilaikau, tik valgau labai mažai. Tikrai, turiu problemų dėl valgio. Dėl didelio darbo krūvio visiškai prarandu apetitą, o tai labai blogai. Vos pradedu repetuoti, girdžiu, kad atrodau baisiai. Po vasaros atvažiavau, visi juokėsi, kad pasitaisiau, „barankos“ ant šonų užsidėjo, tačiau užteko nueiti į repeticiją ir paakiai pajuodo. Nežinau, kur mane nuves tokia mityba ir toks milžiniškas darbo krūvis.
– Pavasarį teatre Tau buvo paskirta „Publikos simpatijų“ nominacija. Tavo nuomone, ar galėtum gauti kolektyvo simpatijų prizą?
– Turbūt nelabai. Pavydas vis dėlto daro savo. Jeigu tu esi kažko pasiekęs, kolektyvas niekada to nepripažins. Pasirodo, vos ne kas antras už mane geriau šoka, tik niekas jiems neleidžia. O jeigu leistų, jie taip pavarytų…
– Kaip reaguoji į tokias kalbas?
– Man iki anos vietos.
– Gal kolegos teisūs sakydami, kad teatro valdžia tik Tau dega žalią šviesą?
– Savo darbu įjungiau tą žalią šviesą. Valdžia juk mato, kas kaip dirba. Mūsų darbo specifika neleidžia nusipirkti diplomo, atsisėsti į šiltą vietą ir nieko neveikti. Mūsų kritikai yra publika, ir ji iš karto pamatys, ką tu gali padaryti, o ko ne. Nemokantis šokti solistas bus nušvilptas.
– Kaip jauteisi, kai bendradarbiai stenduose iškabino Tavo interviu?
– O čia tai buvo cirkas! Šito tikrai nesitikėjau. Iš pradžių buvau sukrėstas, tačiau paskui pagalvojau: „Ai, skaitykite, skaitykite. Kitame straipsnyje ne to dar apie save perskaitysite“. Dabar, pasirodžius bet kokiam interviu, man iš karto praneša, kad skaitė. Pasirodo, domisi žmonės, nori apie save kažką perskaityti. Iš jų juk interviu neima.
Apskritai dabar į mane žiūrima pro didinamąjį stiklą. Po visų tų interviu iš mažiausios mano klaidelės išpučiamas didžiulis burbulas. Rodos, kad aš scenoje apsi… Bjauriai jaučiuosi, kai suklystu. Prisipažinsiu, man būna gėda.
– Scenoje Tu – Princas, Romeo, Vronskis, Zigfridas, Albertas. Tau visada tenka vaidinti romantišką įsimylėjėlį. Kodėl po spektaklio iš karto nusimeti lyrišką romantiko kaukę ir neslepi savo skorpioniško chuliganizmo?
– Negali būti romantiškas ir scenoje, ir gyvenime. Taip labai greitai gali išeiti iš proto. Man ir scenoje užtenka tos romantikos. Gyvenime romantikas būnu tik tada, kai reikia pagauti grobį. Tada sugebu iškrėsti kokių netikėtų romantiškų „šposų“. Grįžęs namo, galvoju: „Bliamba, kaip aš taip galėjau padaryti“. Pačiam nesitiki.
– Dažnai tą grobį gaudai?
– (kvatoja) Norėčiau dažniau. Juk sakiau, kad esu susipykęs su laiku. Būčiau laisvesnis, tai… (žybteli akimis) Aš – medžiotojas.
– Kodėl, sulaukęs trisdešimties metų, vis dar esi vienas?
– Nežinau. Aš pripratęs būti vienas. Man trukdo, kai kažkas yra šalia. Noriu pailsėti, lovoje turiu gulėti išsižergęs, nenoriu, kad kas lįstų į akis. Būna protrūkių, kai norisi kažką apkabinti ar, paėmus už rankos, pasivaikščioti po miestą. Tačiau dažniausiai po tokių fizinių krūvių noriu, kad niekas nelįstų ir nešnekintų.
Be to, esu žiauriai išrankus. Gal tas mano išrankumas ir kaltas. Surandu kokią panelę, pradedu bendrauti, o po kurio laiko pastebiu, kad pradedu ieškoti priekabių. Pasirodo, kad nepatinka jos akys, ausys, kojos ar užpakalis. Niekada nebandau ieškoti jos gerųjų savybių. Ai, esu bjaurus egoistas.
– Gal esi gėjus, todėl moterys Tave ir erzina?
– Taip, taip, taip! Jeigu norėčiau kažką paslėpti, sakyčiau, kad moteris labai myliu. Beje, taip ir buvo šnekama. Vienu metu buvo pasklidusios kalbos, kad Juška – ne tos pakraipos. Kadangi į vakarėlius pradėjau vaikščioti vieną kartą su viena, kitą – su kita, tai iš to išvertė, kad aš jas keičiu dėl to, jog esu gėjus. Mat merginos sužinančios, koks esu iš tikrųjų, ir mane meta. Deja, turiu visus nuvilti – mano orientacija visiškai normali.
– Kokia moteris turi būti šalia Juškos vakarėliuose?
– Cha cha cha… Be komentarų! Kokia? Tokia, kad daug kas atkreiptų dėmesį. Dabar per „teliką“ šneka, kad išvaizda nėra svarbi. Aš nesutinku! Man pirmoje vietoje yra moters išvaizda. Negalėčiau būti su žmogumi, jeigu man nepatiktų jo išvaizda. Žinoma, kitas dalykas, jeigu išvaizda yra, o proto nė bum bum. Protas ir išvaizda turi vienas kitą papildyti.
– Kaip jautiesi šokdamas su tokiu aptemptu triko? Juk pats esi sakęs, kad kartais po spektaklio merginos pašmaikštauja, jog su žiūronu viską apžiūrėjo.
– Triko yra mano darbo drabužis. Viename darbe vilkima chalatais, kitame – ryšimos prijuostės. Per šimtmečius susiklostė tradicija vyrams vilkėti tokį triko, ir to nepakeisi. Žinoma, šiuolaikinį baletą šoka ir apsivilkę sportines ar kostiumines kelnes. Tačiau klasika yra klasika. Kitokio drabužio neįsivaizduoju.
– Kokios Nerijaus Juškos gerosios savybės?
– Nėra tokių.
– Gal specialiai kuri tokį chuligano, egoisto įvaizdį?
– Ne, tikrai nežinau. Esu žiauriai savikritiškas, žinau, ką darau blogai, tačiau vis tiek darau…
– Tačiau ne kiekvienas išdrįstų prisipažinti, kad vaikystėje vagiliavo. Tu to neslepi…
– Kaip galiu slėpti, jeigu taip buvo! Gal publikai būtų ramiau, jeigu aš sakyčiau esąs idealus, svajotojas, nemeluojantis, nevagiantis, vaikštantis į bažnyčią. Taip nėra, ir aš negaliu meluoti. Galėčiau kitaip kalbėti ir apie teatro užkulisius. Man liežuvis neapsiverčia sakyti, kokie jie visi draugiški, kaip vienas kitą palaiko. Taip nėra! Buvau chuliganas. Buvau! Esu egoistas. Esu!
– Gal „sužvaigždėjai“?
– Ne! Nei buvau žvaigždė, nei esu, nei būsiu! Kokia aš žvaigždė? Taip, aš kartais pasidergiu, papliurpiu, kad esu pirmas. Tačiau tas, kas pažįsta mane, supranta mano juodąjį humorą, žino, kad tikrai nesu „sužvaigždėjęs“.
– Puikiai šneki žemaitiškai, tačiau savo būdu laužai lėtapėdžių žemaičių stereotipą.
– Esu žemaitis, ir tuo didžiuojuosi, tačiau flegmatiku manęs tikrai negalima pavadinti.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*