Pavasaris kviečia kuo ilgiau būti lauke – pasimankštinti, pabėgioti ar tiesiog pasivaikščioti.
Pasak ilgus nuotolius mėgstančio mažeikiškio bėgiko Sauliaus Vaitkaus, kiekvienas žmogus gali rasti laiko ir vietų, tinkančių trumpesnei ar ilgesnei distancijai.
Susidomėjęs bėgimu S. Vaitkus yra nubėgęs jau šešis maratonus. Vienas iš jų ilgam įstrigo atmintin – 2018 metų rugsėjį mažeikiškis kartu su dar 40 tūkst. bėgikų dalyvavo Berlyno maratone.
Ir vis tik mažeikiškiui labiau prie širdies bekelės („trail“) bėgimai, kai laukinėmis sąlygomis reikia įveikti 25–30 kilometrų trasą.
Bėgimas S. Vaitkų įtraukė prieš kokius šešerius metus. Mokykloje jis sportavo, vėliau laisvalaikiu su kolegomis salėje žaisdavo krepšinį. Kai salės nuomos laikas baigėsi ir jos nepratęsė, mažeikiškiui vis tiek norėjosi judėti. Taip jis ir atrado bėgimą.
„Suprantama, iš karto nepradėsi bėgti ratą po rato ar kilometrą po kilometro. Bėgimo laiką ir distanciją didinau palengva, o pirmąjį maratoną bėgau po metų treniruočių. Šiuo metu per savaitę tuo užsiimu penkis ar šešis kartus, vienas bėgimas yra ilgesnis – bėgu pusantros valandos ne mažiau kaip penkiolika kilometrų, o paprastai bėgu apie dešimt kilometrų nedideliu tempu. Ir neskirstau, koks metų laikas. Jeigu nebėgsi žiemą, tai nekas bus ir vasarą… Žiemą net įdomiau snieguotomis vietovėmis bėgti, gražus vaizdas. O bėgimo sąlygos priklauso nuo žmogaus požiūrio – jeigu kitam šaltis, lietus ar purvas trukdo, aš galiu bėgti bet kur, svarbu, kad judu“, – pasakojo mažeikiškis.
Visas straipsnis – penktadienio laikraštyje.
