Belaukdami Naujųjų – nepersidirbkite ir nepervarkite

Šisbeitauskas

Prieš savaitę galvojau – prieš akis tiek daug laisvų, šventinių dienų, tad ką reikės veikti ir kaip jas praleisti. Dabar beliko tik mažesnė pusė švenčių, jos bus daug triukšmingesnės, tad ir prabėgs gal greičiau. Praėjusios Kūčios ir Kalėdos man buvo kiek nuobodokos – į svečius šiemet kažkaip nevaikščiojau, kam reikėjo – atėjo patys, televizorius, kaip ir per visas šventes, transliavo tuos pačius filmus, koncertus, tad jei kas tų „dėžių“ neįsijungė – teisingai padarė.
Aš niekaip nesuprantu – jau daugybę metų sukamas tas pats filmas „Vienas namuose“ – dabar pagrindinį vaidmenį jame atlikęs aktorius jau su barzda, o mūsų televizijos suka ir suka tą patį. Nežinau, ar šaiposi iš mūsų, ar patys save traukia per dantį, esą šis filmas yra klasika ir be jo negali praeiti nė vienerios Kalėdos. O gal čia tik pasiteisinimas, nes naujų filmų kaip ir nėra, o mūsų televizijose „nauji“ filmai – mažiausiai dvejų ar trejų metų senumo. Nebe tie laikai, kai ir penkerių metų filmas buvo naujovė. Prie šio kasmetinio „šedevro“ jau rikiuojasi dar vienas kino pasakojimas – „Haris Poteris“ – tai visų moksleivių atostogų „vinis“. Kalama ji ir per šias atostogas.
Kad ir kaip ten bebūtų, geriausias tokių švenčių leidimo būdas, bent jau man, – knyga. Jų, dar neperskaitytų, milijonai, tad užteks ilgam.
Tiesa, dar per šventes kartas nuo karto prisėsdavau prie kompiuterio, bet jokio džiaugsmo nemačiau, priešingai, užkniso tie vienodi, suštampuoti sveikinimai: jeigu žmogus nesugeba parašyti savo sveikinimo žodžių, tad kam juos iš viso siųsti? Kai matai, kad iš vieno pažįstamo gautas sveikinimas tuoj persiunčiamas kitam, pradedi galvoti, kur dingo mūsų nuoširdumas – juk tokie sveikinimai su žibančiais, judančiais paveikslėliais tikrai neatneša jokio džiaugsmo.
Ir, ko gero, nieko čia nepakeisi – informacinės technologijos ir galimybės daro savo. Kur dingo tie laikai, kai sveikinimus gaudavome paštu, plėšdavome vokus ir su malonumu skaitėme žmogaus ranka atvirukuose parašytus tekstus? Vienodų pasitaikydavo ir jų, bet kai pradedi galvoti, kad kažkas, rašydamas tokį sveikinimą, ieškojo atviruko, rašė tekstą, galvojo apie tave, nešė voką į pašto dėžutę, supranti, kad tai buvo tau skirtas dėmesys ir laikas. Kas ten žino, gal tokie laikai ir laiškai su sveikinimais dar sugrįš? Negi reikės tam, kaip dabar madinga, surengti kokią akciją?
O kuo išskirtinės šios Kalėdos? Tikriausiai visi pritarsit – orais. Šiemet ir sniego buvo, ir šaltuko užteko, tad, galima sakyti, šventės žiemiškos. Tik antrosios Kalėdų dienos rytas buvo šlapesnis – nors nelijo, bet iš kažkur atkeliavo šilumos banga.
Na, o jei šalti, su sniegu bus ir Naujieji metai, galėsime sakyti, kad ponas Dievulis pagaliau šiek tiek rado bendrą kalbą su savo už orus atsakingais padėjėjais. Į antrą savaitės pusę orai truputį atšilo, pasirodė ir lietus, tad kaip iš tiesų bus su naujametine naktimi – visiškai nebeaišku. Ją prisimenu dažniausiai drėgną, lynojančią, net su rūku – tokiu, kad atrodė, jog mieste niekas nebešaudo raketų, tad jei ne jų keliamas triukšmas, ta naktis į triukšmingiausią metų naktį nebūtų panaši. Žodžiu, belieka laukti ir pamatysim, kaip iš tiesų bus.
Šiaip tie orai susirinkti giminėms, draugams netrukdo – senuosius metus juk reikia kažkaip išlydėti, o kaip tada nepasitiksi naujųjų?
Baigiantis metams, nori nenori, pradedi galvoti, kokie jie buvo tau, tavo artimiesiems, kaimynams, visam miestui ir šaliai. Kas labiausiai įsiminė? Sunku kalbėti ir spręsti apie kitus, nes kiekvienas turi savo sėkmės ar laimės supratimą: kas man atrodo gerai, gal kitam yra ne tiek svarbu, tad ir vertinti metus už kitus neįmanoma. Visi pasidžiaugti galime prasmingais ir gerais darbais, nuoširdžiais žmonėmis, visu tuo, kas mums yra priimtina ir kelia džiugesį.
Lengviausiai yra kalbėti ir vertinti tai, kas matoma visiems. Per šiuos besibaigiančius metus daugiausia kritikos tikriausiai kliuvo „monstrui“ – pėsčiųjų tiltui per geležinkelį. Trauk jį devynios: tegu jis ir lieka toks, kaip buvęs – jei niekam tinkamas, tad bent vienintelis toks Lietuvoje: kažin, ar dar koks miestas gali pasidžiaugti tokiu niekam tikusiu statiniu? Nors tai ir ne šių metų produktas, bet jis tikriausiai galėtų laimėti labiausiai keikiamo objekto vardą.
Metams einant į pabaigą, nesinorėtų vardinti ar prisiminti visų blogybių, tad norėčiau pasidžiaugti šiais metais atnaujintais, išasfaltuotais mūsų įvažiavimais į daugiabučių namų kiemus, patobulinta, patogesne tapusia Sedos ir Vilties gatvių sankryža, pradėta tvarkyti Skuodo gatve, sankryža į „Šaltinėlio“ ir „Kurmaičių“ sodų bendrijas, besipuošiančiu ligoninės kiemu, pagražėjusia būsima Baltų aikšte Pavenčių gatvėje, jau pradėjusiais modernėti pavenčiais. Graži idėja – prasmingas ir paįvairėjęs pėsčiųjų Naftininkų gatvės – Vyturių tako pavadinimą gavęs pėsčiųjų takas. Nežinau, gal ko ir nepaminėjau, bet džiaugtis tikrai turime kuo.
Miestas sulaukė šv. Kalėdų ir laukia ateinančių Naujųjų metų. Ar bandėte kas nors sutemus pavaikščioti ar pasivažinėti po jį? Žaviuosi jo gražumu, spindesiu, papuoštomis gatvėmis, skverais, individualiomis sodybomis, parduotuvių vitrinomis. Išvada viena – mažeikiškiai myli ir puoselėja savo miestą, stengiasi, kad jis būtų patrauklus visiems, tad ir šventės visus turi džiuginti, nes tam jos ir skirtos. Pagal senovės lietuvių papročius, laikotarpiu nuo Kalėdų iki Trijų Karalių nebuvo galima imtis didelių darbų, tai buvo poilsio metas, tad vyresnieji bendraudavo su namiškiais ir kaimynais, jaunimas linksmindavosi vakarėliuose, o vaikai tiesiog žaisdavo.
Šiemet su skaitytojais susitinkame paskutinį kartą, tad noriu palinkėti nerūpestingo laiko iki pat Trijų karalių: linksmai pasitikite Naujuosius, nepersidirbkite, pailsėkite, pabūkite su artimiausiais žmonėmis ir džiaukitės sulaukę dar vienerių metų.