Biologiją iškeitusi į mediciną, gamtos Dalia neišsižadėjo

„Kai mokiausi aštuntoje klasėje, rašėme rašinėlį apie tai, kuo tapsime užaugę. Buvau gera mokinė, ypač sekėsi literatūra, tad auklėtoja nusprendė už mane ir liepė rašyti, kad būsiu gydytoja. Iš tiesų visiškai nenorėjau būti medikė. Visada svajojau apie biologiją“, – apie save pasakoja poliklinikos klinikinės laboratorijos klinikos biologė Dalia Vidutienė, baigusi biologijos mokslus, bet jau 22 metus vilkinti baltu chalatu.
MEILĘ GĖLĖMS IR GYVŪNAMS ATSINEŠĖ IŠ VAIKYSTĖS
Dalia gimė ir augo Gavėniškių kaime (Radviliškio r.), iki tol, kol baigė aštuonias klases. To kaimo, kurio šiandien nebėra nė ženklo, tebuvę tik trys sodybos.
„Mūsų sodybos vietoje ir dabar tebeauga trys senos liepos. Mano močiutė pasakojo, kad kai ji tekėjo, tie medžiai jau buvo dideli. Kai per vestuves jaunikis vežėsi namo jaunąją, ši iš tolo pamatė liepose iškeltus liepsnojančius deglus“, – širdžiai mielas vietas mena Dalia.
Vaikystėje mergaitė labai mėgo augalus. Močiutė jai sakydavusi: „Tu, vaikeli, sodink. Kai tavo rankos pasodina, viskas labai gerai auga“. Darželis būdavo pilnas gėlių. Tekdavo ne tik jį prižiūrėti, bet ir ravėti daržus, kolūkio cukrinių runkelių normas.
Būdama vienturtė dukra, ji savo meilę ir šilumą dalindavo naminiams gyvūnams. Jos didžiausi draugai buvo šuo ir katinas. Dalia svajonėse piešdavo namą, kuriame būtinai turėtų būti akvariumas, o kieme – didelis gėlių darželis. Tad nenuostabu, kad ketvirtokė rašinėlyje apie savo ateities profesiją parašė norinti universitete studijuoti biologiją. Kaip vėliau paaiškėjo, tai nebuvo vien vaikiška užgaida.
Vėliau tėvai įsikūrė Radviliškyje, kur Dalia baigė vidurinę. Nors paklusdama auklėtojai aštuntoje klasėje rašė dirbsianti „greitojoje“, pati visai taip negalvojo.
Beje, nestokojanti literatūrinių gabumų mergaitė su šiuo savo rašiniu tapo rajoninio literatų konkurso laureate.

TRYLIKA BUVO LAIMINGAS SKAIČIUS
Pirmasis bandymas tapti Universiteto studente buvo nesėkmingas. Tačiau siuvykloje praleisti darbo metai gyvenime pravertė.
Dalia išmoko ne tik pataisyti drabužius sau, dukrai, bet ir pati kai ką pasiūti.
Po metų per stojamąjį biologijos egzaminą Dalią lydėjo pranašingi, nesėkmę žadantys ženklai: į auditoriją ji įžengė tryliktoji, ištraukė tryliktąjį bilietą. Tačiau tąkart merginai šis „nelaimingas“ skaičius atnešė laimę. Iš biologijos ji gavo penketą ir, įveikusi konkursą, įstojo į Universiteto Gamtos fakultetą studijuoti biologijos. Pasirinko genetikos specializaciją, nors prie širdies labiau buvo zoologija. Merginą domino plėšrieji gyvūnai, ir jos svajonė buvo dirbti zoologijos sode. Tačiau į šią specialybę labiau buvo pageidaujami vaikinai.
Universitete Daliai teko laimė klausyti paskaitų tokių žinomų žmonių, kaip profesorius Ričardas Kazlauskas, kuris dėstė zoologiją, biochemijos dėstytojas profesorius Benediktas Juodka (dabar – Vilniaus universiteto rektorius) ir kiti.
„Per zoologijos laboratorinius darbus tekdavo preparuoti peles, žiurkes, nurodant plaučius, širdį, žarnyną, kitus organus. Per fiziologijos paskaitas, kurias lankydavome kartu su medicinos studentais, darydavome eksperimentus su varlėmis“, – ne apie itin malonias studijų metų užduotis kalba pašnekovė ir patikina, kad niekada gyvenime nebijojusi pelių, varlių ir kitokių nelabai mėgiamų gyvūnų.

PRAKTIKA – YPATINGAS METAS
Gražiausi penkerių studijų metų Dalios prisiminimai susiję su praktika. Ir po šitiek metų ji puikiai prisimena vasaras Žuvinto rezervate (Alytaus r.) prie Obelijos ežero, Universiteto botanikos sode ir Kamanų rezervate.
Per praktiką Kamanų rezervate studentai visą mėnesį miegojo didelėje kareiviškoje palapinėje prie Meižių ežero.
Vaikinai prigaudydavo lynų, lydekų, kurias reikėdavo išmatuoti, nustatyti jų lytį, aprašyti, o po to studentai jas… iškepdavo ir suvalgydavo.
„Kartu atlikdavome ir tiriamąjį darbą, ir gardžiai pavalgydavome, – šypteli Dalia ir tęsia: – Kartą rytą Kamanų rezervate mūsų vaikinai sugavo gyvatę ir, atnešę į mūsų palapinę, paleido. Buvome ne juokais išsigandusios“.
Buvo ir daugiau susidūrimų su šiuo ropliu. Kamanose minutei prisėdę pailsėti, studentai atsistoję visiškai šalia pamatė šliaužiančią didžiulę gyvatę. O vienas iš vaikinų, statydamas spąstus, vos ant jos neužlipo.
Studentai buvo pasiskirstę į tris grupes. Vienų rūpestis buvo ichtiologija, kitų – žinduoliai, treti domėjosi paukščiais.
Dalios grupė tyrinėjo žinduolius, tad mergina nemažai laiko praleido stebėdama miegapeles ir paprastąsias peles.
„Įdomi buvo praktika Žuvinto rezervate. Ten susipažinome su gulbių gyvenimu. Perėjimo metu patinai būna labai agresyvūs. Vieną iš mūsų gulbinas buvo netgi užpuolęs“, – grąžina prisiminimai į studentiškus metus.

ŠIAULIUS GREITAI IŠKEITĖ
Į MAŽEIKIUS
1984aisiais baigusi Universitetą, Dalia gavo paskyrimą į Šiaulių respublikinės ligoninės klinikinę diagnostikos laboratoriją.
Nebūdama medikė, turėjo išeiti specializacijos kursą. Mėnesiui buvo išvykusi į kursus Kazanėje, pusę metų specializavosi Gydytojų tobulinimosi fakultete prie Vilniaus universiteto.
Pirmuosius savo naujosios – mediko – specialybės mokslus Dalia baigė tuometiniame Leningrade vykusiuose mėnesio kursuose.
Tada ji jau buvo dvejus metus dirbusi Šiauliuose ir, 1986aisiais ištekėjusi, atvažiavo pas savo vyrą Remigijų į Mažeikius. Inžinieriaus statybininko specialybę įgijęs jaunasis specialistas dirbo „Mažeikių naftoje“.
Dalia įsidarbino Mažeikių ligoninės klinikinėje diagnostinėje laboratorijoje klinikine biologe.
Vienas po kito gimė vaikai. Eglė neturėjo nė dvejų metukų, kai pasaulį išvydo Mindaugas. Kol jaunoji mama augino mažylius, vyko medicinos įstaigų pertvarka.
Poliklinika atsiskyrė nuo ligoninės, ir Dalia buvo pervesta dirbti poliklinikos klinikinės laboratorijos vedėja.
Moteris nuolat rūpinasi kelti savo kvalifikaciją, kas dveji metai ji dalyvauja Baltijos šalių kongresuose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

PACIENTŲ BŪNA VISOKIŲ
Dalia sako, kad jų pacientai labiausiai bijo tyrimo, kai iš piršto imamas kraujas. Būna, kad net ir suaugusieji po šios procedūros nualpsta, o ką kalbėti apie vaikus. Pačių mažųjų dėmesį tenka patraukti žaidimais, specialiai tam laboratorijoje turimais žaislais.
Per 20 darbo metų Mažeikiuose Daliai iš bendro kraujo tyrimo dviem savo pacientams yra tekę nustatyti kraujo vėžį. Tyrimai buvo nuvežti į Vilniaus onkologijos centrą, ir ši diagnozė pasitvirtino.
„Prisimenu, dar Šiauliuose buvo toks atvejis, kai vietoje šlapimo vyriškis į laboratoriją atnešė įpylęs alaus. Ar jis šiaip pajuokavo, ar galvojo apgausiąs laborantes, nežinia. O gal tada buvo balandžio 1oji“, – šiandien svarsto pašnekovė ir papasakoja dar vieną komišką situaciją, kurioje šį kartą atsidūrė ne laborantės, o pats pacientas.
Yra toks tyrimas, kuris atliekamas iš degtukų dėžutėn įdėtos ir į laboratoriją atneštos tiriamosios medžiagos. Vyriškio, kaip ir daugelio rūkančiųjų kišenėse, matyt, buvo ne viena degtukų dėžutė, ir jis jas sumaišė. Laborantės, atidariusios dėžutę, rado ją pilną degtukų.
Sunku nuspėti, kokia buvo reakcija rūkaliaus, kuris, norėdamas užsidegti cigaretę, atidarė kišenėje likusią dėžutę.

DĖL VAIKŲ – JOKIO VARGO
Gėlės, kaip ir vaikystėje, buvo ir liko svarbi Dalios gyvenimo dalis. Nedideliame savo darbo kabinete moteris sugebėjo sutalpinti bene dvi dešimtis vazonėlių su įvairiausiomis žydinčiomis, šliaužiančiomis, vijoklinėmis gėlėmis. Nė kiek ne mažiau jų ir namuose.
Savo sodo sklypelyje Dalia augina apie pusšimtį rūšių gėlių ir dekoratyvinių augalų.
„Sode jau greit pradės žydėti geltonieji krokai, paskui – snieguolės, vėliau išsiskleis miško žibuoklės, kurios parneštos į sodą labai gražiai įsikomponavo tarp akmenų. Lauko riedulius labai mėgsta mano vyras, ir kur tik įdomesnį pamatęs, gabena į sodą. Apsodinti šliaužiančiais augalais, jie labai neblogai atrodo“, – džiaugiasi Dalia.
Mama nemato vargo ir dėl savo jau iš paauglystės metų išaugusių vaikų. Dvyliktokė Eglė lanko Mažeikių dailės mokyklą, kur jai neblogai sekasi, domisi istorija.
Mergaitė baigė Choreografijos mokyklą, šoko tautinių šokių ansamblyje „Kauškutis“, su šiuo kolektyvu yra aplankiusi Turkiją, Estiją, Latviją.
Mindaugas, kaip ir sesuo, mokėsi Choreografijos mokykloje, šoko tame pačiame kolektyve. Labiau linkęs į gamtą, besidomintis gyvūnais berniukas šiuo atžvilgiu panašesnis į mamą. Nemažai laiko Mindaugas praleidžia prie kompiuterio, piešia.
Anot Dalios, polinkį į meną vaikai paveldėjo po truputį iš abiejų tėvų. Mokydamasi Universitete, Dalia porą metų lankė vakarinę dailės mokyklą. Tėčiui pagal darbo specifiką tenka daug braižyti, ir piešimas jam visada neblogai sekėsi.

SVAJONĖS IŠSIPILDĖ SU KAUPU
Dalios vaikystės svajonė išsipildė. Jos gyvenime yra ne tik gėlių, akvariumų, bet savo vietą namuose surado ir gyvūnai. Nors butas, kuriame gyvena šeima, jiems ir ne pati idealiausia vieta, bet čia puikiai jaučiasi devynių mėnesių anglų kokerspanielė Tviksė. Labai draugišką medžioklinę kalytę šeimininkai vežasi į sodą, kur ji mokosi gaudyti peles.
Apie penkerius metus namuose gyveno sausumos vėžliukas. Darbe šalia mikroskopo Dalia turi nediduką akvariumą su pora „auksinių“ žuvelių ir šamuku, o namuose yra 100 litrų talpos akvariumas, kuriame plaukioja įvairiausių rūšių žuvytės.
Ne tik Dalia, kuri yra lankiusis Tunise, Čekijoje, Lenkijoje, bet ir visa šeima labai mėgsta keliauti. Kasmet per vasaros atostogas nuosavu automobiliu visi keturi kur nors išvažiuoja.
Užpraėjusią vasarą keliavo po Latviją, kur lankė senovės kalavijuočių ir Livonijos ordino pilių liekanas, užsuko į Gaujos nacionalinį parką. Apvažiuotos ir visos rajono apylinkės, ne sykį būta Renavo, Plinkšių dvaruose.

MIEGAMAJAME –
DRAUGE SU PELĖMIS
Kalbantis akys užkliūva už ant stalo gulinčio mobiliojo telefono su pakabučiu – mažu pilku pliušiniu peliuku.
„Esu gimusi Žiurkės metais. 1990aisiais per Kaziuko mugę nusipirkau molinį peliuką. Ne šiaip sau, o todėl, kad tai mano metų simbolis ir savotiškas talismanas. Po kurio laiko vaikai sugalvojo, kad turėčiau kolekcionuoti peles“, – apie dar vienos savo aistros pradžią pasakoja Dalia.
Dabar moters kolekcijoje yra 136 peliukai: pliušiniai, mediniai, moliniai, megzti ir siūti iš audinio. Tai pakabučiai prie raktų, telefono, pelės taupyklės, atkeliavę iš Vokietijos, Latvijos, Čekijos. Dalia juos tvarkingai registruoja sąsiuvinyje.
„Mano pelės gyvena kartu su manimi. Jų namai miegamajame ant lentynos. O gal tikrai jos saugo mūsų namų ramybę“, – svarsto moteris.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Augalai – neatskiriama Dalios gyvenimo dalis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto