Bronė Tautvydienė: „Esu dėkinga likimui, kad likom gyvi ir visi sveiki grįžom“

Jau treji metai, kai Liaudinų šeima sugrįžo į Lietuvą. Nuotrauka daryta Mažeikiuose,
M. Daukšos gatvėje, Bronė – viduryje. 1960 m.

Atgavus Nepriklausomybę, rodos, kaip iš gausybės rago pasipylė tremtinių literatūra: straipsniai, knygos, televizijos laidos… Kelerius metus. Ir nutilo. Skausmo ir kančios nebesinorėjo skaityti, klausyti, matyt, nebesinorėjo ir pasakoti. Tremtiniai, politiniai kaliniai susibūrė į savas organizacijas, darė savus renginius.
Supratom bendrą tremties tragediją, suvokėm jų kančias, bet neišgirdom savo kaimyno, neišklausėm savo tėvų, nebandėm pakalbinti pažįstamų žmonių…
Lyg ir skolą grąžindami, lyg artimiau pažinti norėdami, pradedame pokalbių su mūsų rajone gyvenančiais tremtiniais, su jų vaikais ciklą. Pirmas mūsų pasišnekėjimas – su Brone TAUTVYDIENE, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininke. Su ja kalbėjomės ne tik apie tremties prisiminimus. Rūpėjo ir šios organizacijos Mažeikiuose veikla.

APIE BENDRIJĄ IR JOS VADOVUS

– Pradėkime nuo pradžios – kaip viskas buvo?
– Aš pati į bendriją atėjau tik 2012 metais. Dirbau pradinių klasių mokytoja, nebuvo laiko, visuomenine veikla nesidomėjau ir net nežinojau apie tremtinių sambūrius. Bet dabar jau istoriją žinau, žmones pažįstu.
Tremtinių ir politinių kalinių telkimasis prasidėjo 1988 metais. Susikūrė bendrija, su Sąjūdžiu atsirado Tremtinių sąjunga, jau kaip politinė organizacija. Tremtinių sąjunga pradėjo leisti savo laikraštį „Tremtinys“, lyg ir atsiskyrė nuo bendrijos.
Mažeikiuose susirinko 300 žmonių ir nubalsavo už bendriją kaip visuomeninę organizaciją. Žmonės nenorėjo dalyvauti politikoje. Bendrijos įstatai buvo įregistruoti tik 2008 metais. Tremtinių ir politinių kalinių judėjimai lyg ir atskirai veikia, bet turi ir bendrų renginių. Negali pasakyti, kad esame kartu, bet negali pasakyti, kad esame atskirai.
– Kokie buvo skyriaus vadovai?
– Pirmasis, kuris telkė žmones, bet jo tikslas buvo sukurti politinę organizaciją – Vytautas Tallat-Kelpša. Jis vadovavo labai neilgai. Įsteigus bendriją, pirmininke buvo išrinkta Adelė Dambrauskienė.
Tai buvo veikli moteris ir pirmininke išbuvo devynerius metus. Po jos ketverius metus skyriui pirmininkavo Ringaudas Šličius, trejus metus vadovavo Danutė Želvienė, o nuo 2012 metų esu renkama aš.

APIE ŪKIŠKUS REIKALUS

– Kur jūsų būstinė, kaip ją gavote, kaip išlaikote?
– Patalpas bendrija turi nuosavas. Prie R. Šličiaus, kuris buvo labai atsidavęs bendrijos reikalams ir didelis Tėvynės patriotas, buvo nutarta nupirkti savo patalpas Bendrijai, nes susiklostė palankios sąlygos. Savivaldybė, pagal panaudos sutartį, buvo suteikusi patalpas bendrabučio tipo pastate. Ir butai buvo imti pardavinėti. Žmonės susidėjo savo pinigus, trūkstamą sumą pridėjo verslininkas iš Vilniaus Robertas Dargis, jo tėvai buvo politiniai kaliniai, mažeikiškiai.
Taip buvo nusipirktas butas Respublikos gatvės 20-ajame name. Mūsų būstinė – 39 kv. metrų patalpos. Išlaikom jas savais pinigais – iš nario mokesčio. Nors nario mokestis metams yra tik 7 eurai, bet per didelį būrį pinigėlių savo reikmėm susirenkame.
Pirmininkaujant energingajai A. Dambrauskienei butas buvo suremontuotas. Jau prie manęs buvo nutarta pakeisti senus langus į plastikinius. Kiekvienas bendrijos narys aukojo po 30 litų. Užteko pinigų ir sienoms tapetais išklijuoti, ir grindims sutvarkyti.

APIE VEIKLAS IR RŪPESČIUS

– Kaip skyrius gyvuoja dabar?
– Šiuo metu esame 220 žmonių. Labai jaučiame savo metus. Žmonių amžius artėja prie 90. Kadangi mums svarbu bendrauti, tai Bendrijos tarybos nariai, kurių yra penkiolika, trečiadieniais eina budėti į būstinę nuo 10 iki 13 val.
Žmonės ateina pasikalbėti, atneša nario mokestį, praneša apie artimųjų mirtį, padedame užpildyti prašymus paramai gauti, organizuojamės ėjimą į laidotuves…
Aptariame artėjančius renginius.
Turime Tremtinių chorą. Jame yra likę tik trys tremtiniai. Visas choro repertuaras – tik patriotinės ir tremtinių dainos. Iš pradžių choras repetuodavo būstinėje. Tam įsigijome suolų, pianiną.
Prieš kelerius metus chorą priglaudė Mažeikių kultūros centras. Nuo pradžios chorui vadovavo ir jį subūrė buvusi tremtinė Gražina Degutienė, dabar gyvenanti Klaipėdoje. Po jos vadovė buvo Margarita Jutkuvienė. Dabar chorui vadovauja Zita Gužauskienė, negailėdama širdies gerumo, supratingumo ir atjautos.
Kasmet važiuojame į Tremtinių ir politinių kalinių sąskrydį Ariogaloje. Kartą per metus organizuojame dviejų dienų ekskursiją, jei neišeina dviem, išvažiuojame vienai dienai. Porą kartų per metus, advento ir gavėnios laiku, susirenkam giedoti Kalvarijos kalnų.
Kartu su tremtinių choru „Atmintis“ talkiname politiniams kaliniams bei rajono šauliams, šventinant pastatytus kryžius, paminklus. Dalyvaujame jubiliejiniuose minėjimuose. Kas kelerius metus rengiame tremtinių chorų respublikinį festivalį. Organizuojame Motinos dienos šventės visuomenei minėjimą. Kovidas mūsų veiklą buvo pristabdęs, bet žmonių nuo šios ligos, ačiū Dievui, mirė tik du.

„Labai jaučiame savo metus. Žmonių amžius artėja prie 90-ies“, – apie bendrijos narius kalbėjo Bronė Tautvydienė.

Nors žmonių esame gana daug, bet dar daugiau tremtinių neatėjo į bendriją. Ir iki šios dienos dalis žmonių nesijaučia saugūs, patirtos kančios privertė nutilti ir kiek tik galima atsiriboti nuo bet kokios nebūtinos veiklos. Dalis grįžusiųjų sutiko savo įskundėjus, užimančius tam tikras pareigas, neblogai įsitaisiusius ir niekada neatsiprašiusius dėl jiems padarytos begalinės skriaudos. Niekada nebandėme išsiskaičiuoti pagal tremties vietas.
Tiesiog esame kartu – kaip toj dainoj: „Ešelonų broliai, ešelonų sesės…“
– Kokių rūpesčių turi Bendrijos skyriaus pirmininkė?
– Senstant vis mažiau norisi varstyti valdiškų namų duris, bet iš valdžios įstaigų vis ko nors prisireikia. O ir patalpų priežiūra reikia rūpintis, žmones sukviesti į renginius. Ir renginius organizuojant daugybė problemų atsiranda.
Norėtųsi gyventi, kad tik pati sau ponia būčiau, nebeprisiimti atsakomybės už Bendriją. Bet ir pareigą prieš žmones jaučiu, kol neišrinks kito, pirmininkausiu. Kiek sveikata leis.

APIE TREMTĮ

– O dabar pakalbėkime apie Jūsų šeimos tremties kelius. Ką prisimenate?
– Prisimenu nedaug. Kai mus ištrėmė, man buvo ketveri metai. Atmintyje yra išlikęs vagono vaizdas: dvejų metų broliukas pametė tūtę (čiulptuką). Jis garsiai verkia, visi ieško, žmonių daug. Pamenu, kad nerado. Vežė visą mūsų šeimą: mudu su broliu dar maži, vyresnis brolis buvo trylikos metų, o sesuo – vienuolikos ir dar jauni mūsų tėvai…
Užaugau prie Jenisiejaus. Pavasarį, kai iš po sniego upeliais graužiasi vanduo, prisimenu Jenisiejaus skardžius. Kokia didelė ten buvo upė!
Neprisimenu alkio, tik prastą apsirėdymą. Tik tas vaiko saugumas, kad esam visi kartu, įsirėžė į atmintį.
Brolį ir seserį savaitei išveždavo į miškus, tai grįždavo labai purvini, išalkę ir pavargę. Tėvas dirbo vandens išvežiotoju: bačkomis į fermas vežė vandenį. Dar pamenu, kaip į salą vasaroms išplukdydavo veršelius.
Grįžom į Lietuvą visa šeima, kai man buvo 10 metų – 1957-aisiais. Išvežė iš Luobos kaimo, o grįžom į Mažeikius, nes mūsų trobesiai Luoboje buvo visiškai nugriauti. Priglaudė mano kūmos šeima – Petronėlė ir Jonas Staigvilai.
Vėliau savo namus įsitaisėm. Ir niekada šeimoje apie gyvenimą Sibire nekalbėjom. Niekada. Tarsi kas būtų tuos metus išbraukę iš mūsų gyvenimo.
Tėvai mirė anksti: mama, Petronėlė Staigvilaitė-Liaudinienė – 1969 metais, tėvas Antanas Liaudinas – 1981-aisiais. Mamai buvo 57, o tėvui – 82. Mirę jau ir abu broliai.
Šiandien labai gailiuosi, kad tiek daug jų nepaklausiau.
Kai atsivėrė archyvai, norėjau paskaityti mūsų bylą. Nuvažiavau, atnešė man ją. Plona. Nieko iš jos nesužinojau. Tik, kad išvežti už antitarybinę veiklą. Svarbiausias noras buvo surasti mus įskundusio žmogaus pavardę. Neradau. Jeigu jis dar gyvas, nieko nebūčiau jam sakiusi, tik vengusi turėti kokių nors reikalų su juo. O gal ir būčiau paklaususi…
Kai dabar pagalvoju, esu dėkinga likimui, kad likom gyvi ir visi sveiki grįžom. Nugyvenom mums skirtą gyvenimą. Sunkiu laiku, prastai pavalgę, prastai aprėdyti, bet visi ten tokie buvom. O dabar džiaugiuosi gyvenimu ir klestinčia Lietuva.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotraukos iš Bronės Tautvydienės asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video