Iš prieglaudos parvežta senutė Margo per porą mėnesių labai prisirišo prie šeimininkės. Rasos ČERGELIENĖS nuotr.
Mažeikiuose, Aitvarų gatvėje, po vienu stogu gyvena trys žmonės, du veisliniai šunys ir dvi katės. Akvariumo sienomis apribotoje vandens stichijoje akį džiugina egzotiškos žuvys. Apie visus galėtum parašyti ištisą romaną. Tik šįsyk apsiribosime vien anglų buldogais ir jų šeimininke.
IR KAM TO REIKIA?
Ilona Henkel, 45 metų mažeikiškė – tikroji visų minėtų gyvų būtybių gyvenimo vienuose namuose scenarijaus autorė. Pasakę, kad moters profesija yra veterinarė, mažumėlę palengvinsime širdis tiems skaitytojams, kurie įsitikinę, kad dalintis namų erdve su gyvūnais nėra nei naudinga, nei pernelyg moralu.
Tokie skaitytojai savo svarstymus dažniausiai pažymi sunkiai atremiamu klausimu: „Ir kam tos smarvės reikia?“ Šiuo atveju jie pataikytų tarsi pirštu į akį: didžiausia grėsmė, kurios galima tikėtis iš anglų buldogo – būtent smarvė. Mat kuriant šių šunų veislę, stiprinant žmogui naudingas gyvūnų savybes, kaip ir reikėjo tikėtis, teko kai ką paaukoti, susitaikyti su nuostoliais. Labiausiai nukentėjo anglų buldogų žarnynas ir kvėpavimo sistema. Dėl to įvairiausius garsus šios veislės gražuoliukai leidžia pro abu galus, o per antrąjį – dar ir negerą kvapą, ypač jei nepasirūpinsite specialia jų mityba.
Ir kaipgi nutiko, kad per septynerius metus perpratusi savojo anglų buldogo Nordo privalumus ir trūkumus moteris staiga priglaudė ligotą, beveik aklą anglų buldogę Margo?
GELBĖJO NUO MIRTIES
Kilmingą, kadaise parodose geriausius veislės bruožus demonstravusią, o vėliau šeimininkų nurašytą kalę Ilona ir jos vyras Christophas parsivežė net iš Vilniaus. Į Mažeikius pargabentas apleistas gyvūnas pūliuojančiomis akimis ir ausimis, su raukšlių virš uodegos uždegimu taip dvokė, kad apie dalijimąsi su juo bendra patalpa negalėjo būti nė kalbos…
Anot Ilonos, gelbėti nuo mirties šunį jai tiesiog reiškė dar geriau išnaudoti savo motinystės atostogas. Šiuo metu ji namuose prižiūri dvejų metų globotinį Klaudijų. Iš globos namų į veterinarės šeimą atkeliavęs mažasis šviesiaplaukis – kandidatas į Ilonos ir Christopho sūnus. Jau dabar Klaudijus – tikras šeimos narys ir nuoširdus visų keturių šeimos augintinių bičiulis.
„Na, ir kas ją paims? Žiūrėjau, žiūrėjau į jos nuotrauką, ir neleido man sąžinė ją pasmerkti. Juolab kad tai anglų buldogas. Na, tegul gyvena, vietos taigi yra. Juk būtų ją užmigdę. Gaila gi…“ – prisiminė savo emocijas Ilona.
Žvalgytuvės prasidėjo gyvūnų globos įstaigos „Nuaras“ interneto svetainėje, kurioje siūloma priglausti beglobius. Veterinarės požiūris į gyvūnus liko toks pats, kaip vaikystės dienomis, kai į namus tempdavo sužeistus žvirblius ir balandžius. Šįsyk pasiryžo gelbėti anglų buldogę.
PARODŲ AUKA
Net savo akimis įsitikinusi, kokių bėdų jai teks patirti priglaudus Margo, drąsi veterinarė nutarė pabandyti. Kalė, žinant jos veislės šunų kovines savybes, galėjo pasirodyti neprognozuojama, dargi pavojinga. Tačiau gyvūno kantrumas ir supratingumas pasirodė begalinis – iškentėjo visas žaizdų valymo procedūras, injekcijas. Iki šiol kalė pakenčia akių tepalą kas keturias valandas, taikstosi su antsvorio atsikratyti padedančia dieta (ankstesnių šeimininkų penktame aukšte laikytas gyvūnas buvo pasiekęs 40 kilogramų svorį ir nebepajėgė nulipti laiptais)…
Regėjimo inteligentiškoji Margo, tiesa, neatgavo. Viena jos akis tebėra akla, kita ji, veterinarų manymu, galėtų matyti ne daugiau kaip trečdaliu to aštrumo, kuriuo regėtų sveika. Margo, anot Ilonos, – parodų auka. Kadaise jai, bandant sustabdyti nuolat tekančias ašaras, vengiant šlapio, neestetiško snukio, buvo atlikta speciali ašarų latakų operacija.
Dabar, kai didžiausios bėdos jau praeityje, Margo paskelbė karą už savo teises ir teritoriją. Galbūt kovoti ją skatina patirtis globos įstaigoje.
MŪŠIS UŽ ATGAUTĄ GĖRĮ
Metais jaunesnio anglų buldogo Nordo buvimas šalia kalei nepakenčiamas. Jai tai konkurentas, kuris kėsinasi į jos atgautą gėrį. Ne sykį kibo šuniui į sprandą, ir, jei ne senatvės atšipinti dantys, Nordui būtų baigęsi nekaip… Nukentėjo į visas puses nuo griūvančio staliuko lekiantys indai, iš savo vietų pajudėjo sofos, kiti daiktai…
„Dabar ji nori būti pati svarbiausia. Vos pamačiusi Nordą, puola jį su aligatoriaus jėga. Įsikibusi nenori paleisti. Nubausta stovėjo nuleidusi galvą: „Bauskit, bauskit.“ Skirtingai nei mūsų Nordas, kuris baudžiamas nesileidžia – stoja prieš“, – pasakojo Ilona.
Dėl šio susipriešinimo Margo per dieną glaudžiasi namo katilinėje, lauko malonumais abu šunys mėgaujasi atskirai. Ir tik nakties miego valandomis (o jos šiems sunkiasvoriams – šventos), aplinkos suvokimui sumenkus, gali miegoti ant tame pačiame kambaryje stovinčių sofų.
VARGAS DĖL LAIPTŲ
Įgijusi veterinarės specialybę, Ilona dirbo žuvininkystės ūkyje, augino dukrą. Žlugus sovietų lageriui ir kartu su juo planine ekonomika grįstiems ūkiams bei kolūkiams, darbą susirado Vokietijoje. Nebuvo kada galvoti apie augintinius. Tik sugrįžusi į Mažeikius ir kartu į veterinariją pradėjo svajoti apie savą gyvūną. Akis užkliuvo už anglų buldogų.
„Tik tokį ir ne kitokį!“ – prisiminė anuometinę aistrą šiai šunų veislei veterinarė. Dabar ji abejoja, ar norėtų laikyti panašų.
Nordą iš Tauragės veislyno Ilona ir Christophas parsivežė 2006aisiais – tais pačiais metais įsigijo butą, susituokė. Šuo, galima sakyti, buvo pirmasis jų bendras vaikas.
„Pagal Zodiaką Avinas, kaip ir aš pati“, – taip valdingą šuns būdą aiškino Ilona.
Iš vados Nordas buvo pats didžiausias, nors, kaip tada atrodė, – pats ramiausias. Naujuosiuose namuose iš karto okupavo lovą. Į ją įsiprašė… gudriai žagsėdamas. Atėjęs prie lovos kiuksėdavo tol, kol jam būdavo leidžiama įsikurti lovoje.
Į lauką iš ketvirto aukšto Nordą tekdavo išnešti rankomis – kol suaugo į pusmetinį 30 kilogramų „mažylį“. Tokie šunys visiškai nepritaikyti gyventi aukštai. Didelė kūno masė ir trumpos kojos tiesiog neįveikia laiptų. Kyla pavojus, kad šuo nusiris žemyn ir susižeis. Pasitaikydavo, kad lipdamas laiptais šuo nespėdavo pasiekti tikslo… Tekdavo po to plauti laiptinę.
PAVELDĖJO KOVINGUMĄ
Vėliau šunį ėmė varginti akių ligos. Išvešėjo vokų kampai, teko operuoti. Atakavo alerginiai bėrimai. Rūpesčių nekilo tik dėl išsaugoto vyriškumo – rujojančios vokiečių aviganės už tvoros jo nesudomino nė sykio. Kur kas patrauklesni atrodė automobiliai: važiuoti automobiliu Nordui ir Margo – vienas didžiausių malonumų, neminint paprasčiausio patinginiavimo.
Anglų buldogai nepritaikyti aktyviai sportuoti. Jų širdys nėra stiprios. Kitiems šunims per dieną patariama nubėgti penkis kilometrus, o anglų buldogui vos du kilometrus tenka įveikti ramiai pėstute.
Kietą charakterį Nordas paveldėjo iš XVIII amžiaus Anglijoje bulių kovoms skirtų savo protėvių. Veislės istorijoje pažymėtas laikotarpis, kai šie agresyvūs šunys tapo nebemadingi uždraudus kruvinas jų dvikovas su buliais. Vėliau, XX amžiuje, koviniai anglų buldogai virto agresyvios išvaizdos „foteliniais“. Vis dėlto ne vienas toks augintinis pademonstruoja genetinėse atminties gelmėse išlikusį valdingumą. Tokiam verčiau nieko nesakyti prieš, nekalbant apie tai, kad bandytum pakelti prieš jį ranką. Dantimis kaukšėti pradėjęs šuo nieko gera nežada.
„Tai ypatinga veislė, turinti ne tik įdomią išvaizdą, specifinį charakterį, bet ir visas įmanomas ydas. Anglų buldogai pasižymi blogu sąkandžiu (iš to kilęs terminas „buldogiškas sąkandis“), oda turi daug gilių raukšlių, kurias reikia kruopščiai prižiūrėti, uodega trumpa, laužyta, dažnai su labai problemiška raukšle. Be to, jie „širdininkai“, jiems sunku kvėpuoti dėl sustumtos nosies ir vidinių raukšlių. Šios veislės šunys linkę tukti, o tai didelis krūvis sąnariams. Be veterinaro pagalbos kalės dažniausiai nepajėgios atsivesti šuniukų. Galbūt didžiausia problema – alergija. Anglų buldogų šeimininkams tenka nemažas iššūkis“, – taip veislę apibūdino veterinarijos klinikos vadovas Saulius Petrauskas.
Vis dėlto jis įsitikinęs, kad, žinant visas anglų buldogų problemas ir kaip jų išvengti, su jais galima gyventi labai gražiai. Anglų buldogai specialistui – simpatiška veislė, nors auginti šiuos šunis tinka anaiptol ne kiekvienam.
IŠVENGĖ ŠUNGAUDŽIO
Svetimi žmonės nėra nesimpatiški anglų buldogui tol, kol jie taikiai bendrauja su šeimininku. Tačiau barnis ar staigesni judesiai taptų provokacija paleisti į darbą dantis. Geriau to nedaryti. Šios veislės šunys atsparūs skausmui – turi labai aukštą skausmo barjerą. Svečių sambrūzdyje įsijautrinusiam ketverių metų Nordui pasitaikė įkąsti šeimininkei į koją. Ilona netgi svarstė, ar nereikėtų su šunimi, kad ir atgailaujančiu, atsisveikinti. Šuniui pasisekė, kad šungaudis buvo išvykęs toli nuo Mažeikių.
Suvaldyti Nordą Ilonai padeda tik jos pačios stiprus balsas ir, žinoma, ne mažiau tvirtas šeimininkės charakteris.
„Esu nutarusi, kad didesnės apsaugos namuose kaip ir nereikėtų. Turiu apsauginį. Kai su triušiais parsikraustėme į namą, jis sugaudavo po kiemą išsibarsčiusius triušius. Tiesiog įsprausdavo kokį į kampą ir laukdavo apžiojęs. Neskriaudžia nė vieno, kuris už jį mažesnis. Triušiai ant jo nugaros galėdavo šokti tango. Nieko bloga nėra daręs nei katėms, nei anūkui. Tačiau niekada nėra bandęs kaip nors prisigerinti. Kartais tiesiog reikalauja pakasomas ar kviečia pažaisti kamuoliu“, – apie įnoringą augintinį pasakojo veterinarė.
ŽINO SAVO VERTĘ
Vakarais, apie devynias, Nordas užsilipa ant sofos ir ima dūsauti, žiūri į šviestuvą palubėje. Suprask, prašo užgesinti, nori miego. Negana to, ant sofos dirbtinės odos dangos tenka patiesti rankšluostį. Be patiesalo šuo prakaituoja. Jei rankšluostis nepatiestas, gyvūnas sėdasi priešais ir žiūri į akis – reikalauja. Jei norėtum Nordą pasiųsti kur tolėliau, galėtum pasiūlyti jam išvalyti ausis. Ši procedūra šuniui – viena nemaloniausių.
„Tai šuo, kuris žino savo vertę. Tačiau žiauriai knarkia, turi virškinimo bėdų, gadina orą, labai alergiškas“, – štai kas, anot Ilonos, laukia anglų buldogų augintojų.
Vis dėlto veterinarei tai nebuvo per daug. Kartu su Nordu ji įsigijo katę, vienu metu bute augino būrį dekoratyvinių triušių. Kad katei nebūtų nuobodu, įsitaisė Meino meškėnų veislės katiną. „Šiandien mums jau gana. Manome, kad Margo pas mus įsikūrė paskutinė. Bent jau kol kas“, – tvirtino Ilona.
Per porą mėnesių senutė Margo prisirišo prie Ilonos. Net ir silpnai matydama ar girdėdama, kalė atskuba pasitikti prie vartų, kai šeimininkė grįžta automobiliu. Veterinarė tai vertina kaip dėkingumą už prieglobstį. Aštuoneri metai anglų buldogei – gili senatvė, todėl gerai būtų, jei gerosios globėjos rūpesčiu gyvūnas pasidžiaugtų bent metus. O gal ilgiau?
Kur ivaikintas berniukas?
Kur ivaikintas berniukas?,prieglaudoj?
Ji ne tik gyvūnus globoja, o ir berniuką Klaudijų globoja ir ruosiasi įsivaikinti. Labai gera moteris, ŠAUNUIOLE. KAD DAUGIAU TOKIŲ ANT LIETUVOS RASRTŲSI
Sėkmės buldogiukams ir šeimininkei!
Tai ir imk auginti tą našlaitį. Kodėl žmogus turi rūpintis tik žmonėmis?
Geriau pasiimtu is prieglaudos naslaiti vaikeli ir juo rupintusi… Didvyre?
Kokie panasus! Zmones ligoniai,kai per daug laiko keturkoju!