Būtojo laiko mokytojai ir mokiniai

1949 m. universiteto lituanistų laidos išleistuvės. Vincas Mykolaitis-Putinas sėdi pirmas iš dešinės, šalia jo – Regina Račinskaitė (Pocienė). Nuotr. iš knygos „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, 1992.

Pabaiga.
Pradžia „Santarvės“ 84 numeryje.
Nenutrūko ir kaip ateitininkės veikla. Vilniuje nauji vardai – vyskupas Mečislovas Reinys, kunigas Alfonsas Lipniūnas: „Su studentija vokiečių okupacijos metais bendravo vyskupas Reinys. Prisimenu, vienas slaptas ateitininkų susirinkimas vyko bažnyčios, tik nežinau kokios, rūsyje. Be galo veiklus buvo, gražius pamokslus sakydavo Lipniūnas. Jis taip pat organizavo labdarą neturtingoms šeimoms, kurių tėvai buvo žuvę ar kovėsi fronte. Jis sutaisydavo maisto paketėlius, o mes į tas šeimas pagal adresą išnešiodavome. Aš kažkam į Žvėryną nešiau…“ Domininkonų bažnyčios požemyje irgi vykęs slaptas susirinkimas. Jame dalyvavęs ir Juozas Jurginis… Kada? Kas dabar tiksliai beatsimins.
Deja, po dviejų semestrų universitetas uždaromas. Kai sugrįš, jau nebebus Vinco Krėvės… „Porą metų padirbėjusi kaime mokytoja, karui pasibaigus, ryžausi tęsti pradėtas studijas. 1945 m. rudenį, išlaikiusi keletą papildomų egzaminų, įžengiau į antrą filologijos kursą ir čia suradau būrelį lituanistų, taip pat mokytojavusių, neseniai baigusių gimnaziją arba šen bei ten per karą pratūnojusių, o po karo stojusių į universitetą. Čia sutikau ir plikakaktį, liesoko ir truputį asketiško, bet malonaus veido kolegą Antaną Mockų, žemaitį, karo metu taip pat mokytojavusį“, – rašo ji savo prisiminimuose apie tautosakininką, pedagogą, kultūros veikėją, ilgametį Pedagogikos instituto direktoriaus pavaduotoją mokslo reikalams Antaną Mockų (Antanas Mockus. tautosakininkas, pedagogas, kultūros veikėjas. Vilnius, 1998).
Ne be reikalo ji mini žemaitį, nes toje pačioje knygoje Adelė Ubeikaitė prisimena: „Ir Juozas Aleksandravičius, ir Antanas Mockus, ir Jonas Jurčius iš pradžių jautėsi nedrąsiai, daugiausia bičiuliavosi su žemaitėmis Ema Dirkstyte, Regina Račinskaite, savo krašto merginomis.“
Pasak ponios Reginos, tada dažniausiai bendraudavo žemaičiai su žemaičiais, aukštaičiai su aukštaičiais, tačiau jie buvo ištikimi Lietuvai – kurse nebuvę komjaunuolių, nemėgę Tarybų valdžios: „Stalino saulė“ mūsų nešildė: juk žinojom, kas dėjosi už auditorijos sienų ir visoj okupuotoj Lietuvoj.“
Pažinčių gausėja. Kas tuomet galėjo atspėti, kas kokią vietą kultūroje, lituanistikos srityje užims? Anuometiniai bendrakursiai – vėlgi dažnai enciklopedijose vardijami kultūros, mokslo žmonės, garsūs pedagogai: be atsiminimuose jau minėtų pavardžių, – Alė Naginskaitė-Vajegienė, Veronika Gipiškytė-Sprindienė, A. Gricienė, Ona Pajėdaitė, Vanda Tarvydaitė-Vaičiūnienė, Emilija Orvidienė, Pranas Šližas, Adelė Ubeikaitė, Emilija Dirkstytė-Racienė, Juozas Aleksandravičius, Regina Mikšytė, Genovaitė Neverauskytė, Leonas Gineitis. Pastarasis jau tada atrodė rimtas, sausokas mokslininkas – visiška priešingybė Antanui Mockui. Kartu klausytasi paskaitų su Vanda Zaborskaite, Zigmu Zinkevičiumi, Pauliumi Dreviniu (1948 metais ištremtas), Adolfu Sprindžiu, jau tuomet garsėjusiu literatu. Jis išlikęs atminty kaip linksmas, nuotaikingas šmaikštuolis, ištikimas savo tarmei – tik žemaitiškai kalbėjo. „O susisiekimas tada buvo prastas… Kartą teko važiuoti ant traukinio stogo, apsikabinus kaminą. Kartu su Sprindžiu yra pasitaikę traukiniu važiuoti. Sykį, žinau, Kaišiadoryse ilgai laukėme traukinio. Laukiam, dainuojam studentiškus himnus…“ Bilietėlių nebūdavo kur nusipirkti, tai tiesiog nusipiešdavo…
Šaltos, nekūrenamos auditorijos, sugrubę pirštai. Kiaulės odos mediniais padais apavas. Gyvenimas „Tauro“ bendrabutyje… Pokario nepritekliai, bet jaunatviškas entuziazmas. Kuo galėjo paremti tėvai, patys gyveną mieste, o dar taip toli nuo Vilniaus? Todėl jau antrakursė susirado darbą. Trūko mokytojų besikuriančiai Darbininkų jaunimo gimnazijai (Gedimino prospekte). „Koks tada buvo mano pasitikėjimas“, – tarsi pati savimi stebisi. „Gimnazistai“ – įvairaus amžiaus: nuo dvidešimties iki keturiasdešimt, kai kurie gerokai vyresni už mokytoją. Dėstyta ir lietuvių, ir lotynų kalba. Neslepia ponia Regina ir savo nesėkmių, kai verčiant lotynišką tekstą pritrūksta žodžių ir čia pat, klasėje, reikia atsiversti žodyną. Bet jaunoji mokytoja suvaidina taip, kad niekas net nepastebi, jog tai neplanuota pamokos akimirka.


Regina Pocienė su 1970 m. laidos auklėtiniais.
Nuotrauka iš šeimos archyvo

Ar dėstytojai skaitydavo savo kūrinius? Juk dėstė ir Vincas Mykolaitis-Putinas, ir Balys Sruoga, kurie mums žinomi literatūros klasikai. Balys Sruoga tik vieną semestrą skaitęs teatro istorijos kursą. Vincas Mykolaitis-Putinas – daug ką. Nė vienas jų nekalbėdavo apie savo kūrybą, jos, kaip sakoma dabar, nereklamuodavo. Galbūt pasitaikė ir tokių, kurie nebuvo skaitę „Altorių šešėly“. Negirdėjo tuomet ir apie Balio Sruogos „Dievų mišką“. Balys Sruoga žavėjo studentus „žinojimu ir temos išaiškinimu“, tačiau jis dėstė neilgai, todėl įsiminė ne tiek jo paskaitos…
„Labai mus sujaudino netikėta prof. Balio Sruogos mirtis. Nors ne taip seniai buvo grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, bet žinojome, kad tarybinė vyriausybė jam nereiškia ypatingų simpatijų <…>. Gavę liūdną žinią, sukrutome visas kursas, nes norėjome, kad įžymus rašytojas ir mūsų profesorius būtų gražiai palaidotas <…>. Studentų nupintiems vainikams trūko kaspinų, todėl mirkėm į juodus dažus teptuko galą ir, kaip mokėjom, ilgoje juostoje piešėm raides, ieškodamos tinkamiausių amžinam atsisveikinimui žodžių…“ (ištraukos iš jau minėtų prisiminimų apie A. Mockų – red. past.).
Balys Sruoga buvęs ne vienintelis mylimas ir gerbiamas dėstytojas. Be galo didelę studentų meilę ir simpatiją pelnė profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. „Tačiau kai mes jam per išleistuves įteikėme gėlių ir sakėme padėkos žodžius, kad jis buvo mylimas, tai jis sako: „Aš nemaniau, kad jūs, studentai, mano paskaitas labai mėgot. Man geriau sekasi rašyti negu kalbėti.“
Paprašyta papasakoti apie aną, knygoje išspausdintą išleistuvių nuotrauką, ponia Regina prisimena, kad Vincas Mykolaitis-Putinas retai dalyvaudavęs studentų pasilinksminimuose. Kodėl pas juos atėjęs? Na, galbūt todėl, kad jų kursą mėgę daugelis dėstytojų. Smalsauju, kaip jinai atsidūrusi pirmoje eilėje tarp tokių įžymybių. „Kol aš žvalgiausi, kur čia ta mano draugė Ema, kad prie jos atsisėsčiau, profesorius trūktelėjęs mane už sijono pasiūlė: „Ko čia ilgai žvalgaisi? Sėsk.“
Toje pačioje nuotraukoje yra ir kiti dėstytojai, paprastai taip pat neidavę į tokius renginius: Juozas Balčikonis, Kostas Korsakas, Julius Būtėnas, Jurgis Dovydaitis. O tada, 1949 metais, taip šauniai apie stalą šoko polką su ragučiais. Išleistuvės buvo „Tauro“ bendrabuty, valgyklos darbuotojos apsiėmė mums patarnauti. <…> Mūsų pobūvis vyko, žinoma, linksmai: buvo muzika, šokom. Ypatingai buvo linksmas prof. Balčikonis. Kadangi jis vegetaras, valgė tiktai ridikėlius – daugiau nieko. Išgėrė porą stikliukų, tai jis taip linksmai nusiteikė, taip šoko trankią polkutę, vis prisimindamas, kad taip šokęs tiktai, kai buvo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Na, žinoma, šoko ir prof. Korsakas, prof. Mykolaitis šokdino mus visas, – paliudija ir Reginos Pocienės bendrakursė Adelė Ubeikaitė kn. „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ (įterpta R. Žilinskienės).
Istorine tapusi nuotrauka – tai amžinai išlikusi praeitis, kuri nepaliaujamai tolsta ir užsimiršta, bet retkarčiais grąžina anas akimirkas, nuotaiką ir tų laikų gyvenimo nuotrupas. Greta sėdi ir profesorius Juozas Balčikonis, diplominio darbo vadovas, fanatiškas kalbininkas, dėstęs bendrinę kalbą, nepaprastai mylėjęs bites. Studentai, rašydami darbus, gerai žinodami dėstytojo silpnąją vietą, stengdavosi jas paminėti, o profesorius, perskaitęs mintis apie bites, ilgai kalbėdavo apie šiuos mažus, jam tokius mielus vabalėlius. Taip pat, norėdami jam įtikti, stengėsi vartoti tas žodžių formas, kurių vartojimą jis gynęs, pavyzdžiui, mediaga vietoj medžiaga. Juozas Balčikonis gerai įvertino jos diplominį darbą ir palinkėjo neatitrūkti nuo liaudies kalbos. Jis patarė: „Eik, vaikeli, į kaimą, ten visada atrasi gyvosios liaudies kalbos šaltinį, jos turtus…“ Atmintis tebesaugo tą patarimą, o vėliau praktiniame darbe padėjo žinios, įgytos rašant diplominį darbą „J. Jablonskio kalbos taisymai“.
Kas dar įsiminta iš anos žalios jaunystės metų, kokie tada atrodę įžymieji mokslininkai? Griežti, sausi, akademiški? Istorinį dialektinį materializmą dėstęs Eugenijus Meškauskas. Kartą studentai laukę jo paskaitos. Jau turėtų prasidėti, o dėstytojo nėra. Pagaliau atskuba jis, bet pasako, kad paskaitos nebus, nes pamiršęs atsinešti užrašus. Studentus be galo sužavėjo atviras prisipažinimas, ne tik maloni naujiena, kad paskaita neįvyks. Ir šiandien Regina Pocienė žavisi tuo dėstytojo atvirumu: „Juk galėjo apsieiti – ir be užrašų būtų kažką pakalbėjęs, bet tikriausiai taip negalėjo pasielgti.“
Profesorius Kostas Korsakas literatūros istoriją skaitęs sausu, moksliniu stiliumi. Kas galėtų užmiršti Vosyliaus Sezemano paskaitas, kurios vykdavo pačioje didžiausioje auditorijoje. Ji prisirinkdavo pilnutėlė klausytojų, nes ateidavo įvairių specialybių studentų. Svetimtautis profesorius Sezemanas lietuviškai kalbėjo taisyklingai, tik gal šiek tiek jautęsis akcentas.


Studijos baigtos. Sudie, Vilniau, sudie, Senasis universitete! Iš pagarbos Tau norisi rašyti visą pavadinimą, ne tik pirmąsias raides. Čia prabėgusio prasmingo gyvenimo akimirkos lydės nuolat: darbe, retomis progomis, kai pasitaikys susitikti su bendrakursiais jau kitokiomis aplinkybėmis, pasidalijant naujienomis laiškuose. Nuliūdins žinia, kad viena aktyvesnių ateitininkių Ema, geriausia draugė, bus ištremta septyneriems metams – tai dar su studijomis susijęs momentas. Atsitiktinai pati išvengė tokio likimo: 1946 metais organizuojama stovykla Aukštaitijoje, prie Zarasų. Tarp dalyvių – daug ateitininkų, tačiau Reginos neįrašė, nes buvo išvykusi namo. „Visi, buvusieji sąraše, papuolė. Ne tada, jau vėliau.“ Tačiau mananti, kad sekti pradėjo jau tuomet, matyt, kažkokiu būdu pateko sąrašai. O ateitininkų veikloje ir ji dalyvavo, gal, kaip pati mananti, ir nelabai aktyviai.
Tiesa, tada, studijų metais, į bažnyčią nueidavo ir kiti studentai: Šv. Jono ar kurią kitą. Sykį po ateizmo paskaitos grupelė studentų nugarmėjo… Dažnai ir Putiną pasitaikė matyti bažnyčioje, bet tai dar karo metais…
Tad ir vėl namuose. Tik jau kitas etapas. Dabar savarankiška, baigusi universitetą, mokyta. Ir pasitaikys proga išvykti iš Mažeikių į didelį miestą – Šiaulius. „Juk Mažeikiai pokario metais nedaug ir skyrėsi nuo kaimo… Keletą pokario metų visai neturėjome literatūros vadovėlių, tad literatūrą teko dėstyti „pasipešiojus“ duomenų iš periodinės spaudos, iš retkarčiais pasirodančios monografijos arba studijų laikais klausytų paskaitų užrašų <…>“ (Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija. Saulės delta, 1999).
Į vieną rajono pedagogų konferenciją atvyko iš universiteto A. Gučas. Susitikęs tuomet dar Reginą Račinskaitę, ne Pocienę, pasiūlys dėstytojauti Šiaulių pedagoginiame institute. Paskui ją kviečiasi dėl šio pasiūlymo į Vilnių Vytautas Uogintas (1951–1952 m. švietimo ministro pavaduotojas). Ne, jinai nemano esanti pakankamai pasiruošusi, kad galėtų aiškinti istorinės gramatikos vingrybes. Gal ir be reikalo. Šiuo atveju tikriausiai reikėjo anuometinės antrakursės drąsos, kai sugebėjo išsisukti per lotynų pamoką… Ji pasiliks dirbti Mažeikių vidurinėje, vėliau 1-oji vidurinė mokykla. Visą laiką, iki išeis į pensiją. O gal taip ir turi būti, kad žmogus sugrįžta ten, iš kur išėjo.
Jau minėjau, kaip skaudžiai išgyveno mokytoja jaunatvišką reiklumą, kai, abejodama, ar galima mokiniams sakyti tiesą apie Juliaus Janonio mirtį, išsisuko bendra, o gal ir privaloma fraze: „Kad žuvo nesulaukęs išpranašauto Naujo ryto.“ Tam pačiam mokiniui, žinodama, jog jo motina labai tikinti, buvusi ateitininkė, per išleistuves į jaunuolio abejojimą: „Ar man studijuoti lietuvių kalbą“, patarusi, kad geriau rinktųsi Politechnikos institutą. Jis taip ir pasirinko, vėliau studijavo universitete lietuvių kalbą. Išliko jo nuoskauda? Išliko ir mokytojai kaltės jausmas.
Vėliau, apie 1977 ar 1978 metus, Mažeikiuose rašytojų vakare dalyvaus ir poetė Ramutė Girkontaitė. Ateis jos pasveikinti ir Regina Po-cienė. „Mano mokytoja“, – apkabins ją susijaudinusi poetė…
Du žmonės, du požiūriai…


Lyg graži mozaika susidėlioja žmogaus gyvenimas, jo kely sutikti žmonės, iš kurių mokytasi, kurių žodžiai neišdyla, nors, kaip sakė senoji pedagogė Regina Pocienė, kartais atsiranda atminties duobės…
Džiaugiuosi, kad su ja dar spėjau susipažinti, nes buvusi mokytoja ruošiasi išsikelti į Vilnių. Tik kur kas patogesniu būdu nei karo ar pokario metais. Nereikės važiuoti į sostinę apsikabinus traukinio kamino, o ir tame mieste jau išsirinkta, kur gyventi. Ir kažin ar besugrįš ilgesniam laikui į Mažeikius. Miestą, kurio nepaliko tada, jaunystėje. Miestą, su kuriuo irgi susiję gausybė prisiminimų.
Ingrida BARAUSKAITĖ,
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, III klasė, 2001 metai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video