Būtojo laiko mokytojai ir mokiniai

Regina Račinskaitė – jauna Mažeikių mokyklos lituanistė.

Savo archyvuose radau buvusios mokinės Ingridos Barauskaitės rašinį (2001) apie Mažeikių 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Merkelio Račkausko gimnazijos) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Reginą Pocienę (Račinskaitę, 1924–2012). Ji mokėsi Mažeikių gimnazijoje, vėliau Vilniaus universitete pasirinko lituanistikos studijas, kurios pasidalijo į dvi dalis: karo ir pokario metus. Su diplomu grįžusi į Mažeikius, mokytoja čia ir dirbo, į gyvenimo pabaigą su seseria Jadvyga, taip pat mokytoja, išsikėlė į Vilnių.
R. Pocienei teko klausytis tokių profesorių, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Eugenijus Meškauskas, Juozas Balčikonis ir kt.
Tada, prieš porą dešimtmečių, Ingridai papasakojau apie buvusią mokytoją, pasakiau, kad jai dėstė mums iš literatūros pamokų girdėtos asmenybės, ir iš pradžių abi kartu, vėliau jau mokinė viena lankėsi ir kalbėjosi su R. Pociene ir sukūrė rašinį Respublikiniam jaunųjų filologų konkursui. Galima apgailestauti, kad tai ne interviu, bet ir darbo tikslas tada buvo ne toks. Beje, ir technologijos 2001 m. neprilygo dabartinėms, tad ranka užrašytos mintys gal ir ne tokios tikslios, neišlaikyta ir žmogaus intonacija, kalbėsena, žodynas. Vis dėlto tai yra kalbėjimas ir apie praeito amžiaus asmenybes, ir kai kurias situacijas.
Rašinį pateikiu neatsiklaususi Ingridos.
Roma ŽILINSKIENĖ

Kiekvieno mūsų gyvenime – daugybė mokytojų. Tiesiogine ir netiesiogine prasme. Rašydama šį darbą, tuo dar labiau įsitikinau. Šis mano pasakojimas – tai apie mokytojos mokytojus. Žmones, kurie lietuvių literatūros ar kultūros gyvenime buvo neeilinės asmenybės.
Parašyti apie buvusią Mažeikių gimnazijos (I vidurinės) mokytoją Reginą Pocienę (Račinskaitę) man pasiūlė lietuvių kalbos mokytoja. Kalbantis su pašnekove, vėrėsi sudėtinga ir įdomi praeitis. Žinau, kad nuo šiol tie vardai ir pavardės, kurias kartais išgirstame per literatūros, kalbos pamokas, dabar įgaus kitą prasmę. Tai jau bus ne tik istorinės asmenybės, bet lyg gyvi žmonės.
Šitame darbe bus pateikta kalbėtojos atsiminimų, kai kas cituojama iš leidinių. Autentiškai pateikti atsiminimai bus tik išskiriami, o prie citatų – dar nurodomas ir šaltinis. Mokytoja davė ir knygą, tad kai kas iš jos cituojama.


Žmogus, daugybe sentimentų apgailėjęs savo gimtinę, dažnai ją palieka. Suranda darbą kitur, pakyla karjeros kopėtėlėmis, o nusiyręs didžiosioms asmenybėms skirtu laiveliu į reikšmingesnius vandenynus, sugrįžta atgal tik pasiimti kraštiečių dalijamos pagarbos. Gal todėl, kad dažnai sakoma: „Savame krašte pranašu nebūsi.“ Mat žmonių atminty, kur menama basakojė vaikystė, kur esi jų akyse užaugęs, visada iš dalies liksi vaikas, paauglys ar jaunuolis. O tai galbūt ir kelia šiokių tokių abejonių, nepasitikėjimo, nors ir esi ne anas, vakarykštis jų pažįstamas.
Tačiau yra ir kita žmonių grupelė – tie, kurie net matydami prieš save boluojančius karjeros laiptelius nepasirenka jų, o sąžiningai ir kantriai dirba kasdienybėje ne tokį ryškiai matomą, bet labai svarbų darbą. Taip aš pagalvojau apie savo mokyklos ilgametę lietuvių kalbos mokytoją Reginą Pocienę (Račinskaitę). Gimusi 1924 metais Skuodo rajone, bet užaugusi Mažeikiuose. Čia 1942-aisiais metais baigė gimnaziją, čia sugrįžo po studijų Vilniaus universitete, nors likimas, kaip matysime, siūlė ir kitokį pasirinkimą. Tačiau jinai iki pat pensijos pasiliko mokykloje.
Jos seseriai Jadvygai (dabar 85-erių metų senutė) teko dalyvauti garsiajame mokytojų suvažiavime 1940 metais Kaune, kai bene paskutinį kartą viešai nuskambėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Giedojo šimtai mokytojų. Himną, pasigirdusį viename salės gale, pasigavo kiti, ir jis tarsi galinga audra išjudino visus. Stovėjo ir giedojo visa salė, o sėdėjusieji prezidiume sutriko, žvalgosi vienas į kitą ir nežino, ką daryti: tai atsistoja, tai vėl atsisėda…


Asmeniškai aš iki šiol Reginos Pocienės (vadinsiu šia pavarde) nepažinojau. Man, kaip ir daugeliui mano bendraamžių, jos 76 nugyventi metai – skaičius, skiriantis kelias kartas. Jos atminty Antrasis pasaulinis karas, pokaris – ne vien istorinės datos, o realūs įvykiai. Ji girdėjo Vinco Mykolaičio-Putino, Kosto Korsako, Juozo Balčikonio, netgi Vytauto Mačernio, Vinco Krėvės, Balio Sruogos balsus. O kiti, dėsčiusieji Vilniaus universitete: Vosylius Sezemanas, Eugenijus Meškauskas, Julius Būtėnas, J. Gudaitis-Vabalas, kalbininkai Jonas Kruopas, Juozas Senkus, psichologijos dėstytojas A. Gučas? Asmenybės, kurių pavardės mums nieko nesako. Man tai tik iš enciklopedijos pažįstami autoriai. Arba jos mokykliniais metais matyti Vydūnas, Antanas Vienuolis, Bernardas Brazdžionis, Juozas Eretas…
Kažkur teko girdėti mintį, kad jau darosi įdomus faktas patys žmonės, menantys žinomas asmenybes, nes ir pastarųjų vis mažėja…
Aleksandro Žirgulio knygoje „Literatūros keliuose“ (1976) bei knygoje „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ (1992) yra išspausdinta tokia pat 1949 metų Vilniaus universiteto lituanistų laidos nuotrauka. Šalia profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino – Regina Račinskaitė (Pocienė). Išėjus A. Žirgulio knygai, gal nedaug kas atkreipė dėmesį. Bet vartydami „Atsiminimus…“ pažįstami, nepasitikėdami savimi, teiravosi vieni kitų: ar tikrai ten ji? Atrodo, kas čia ypatinga. Ar maža žymių žmonių tenka sutikti per gyvenimą?
O dar tie, kuriems jinai pati buvo mokytoja, aiškino lietuvių kalbos rašybos taisykles, dėstė literatūros faktus. Tai kas, kad galbūt ribojama griežtai nustatytų programos valandų „pylė programinių poemų charakteristikas“. Kas gali atspėti, kad tarp daugybės neramuolių sėdi ir koks nors būsimasis klasikas?
Rašydama apie buvusią mokytoją, galvoju, jog gyvenime pažinotus žmones galima skirti į kelias grupes: tie, kurie turėjo didesnės ar mažesnės įtakos jaunesniame jos amžiuje, žmonės, pažinoti studijų metais, kolegos, mokiniai. Pastarieji neretai pralenkia savo mokytojus. Taigi pirmiausia aplinka, subrandinusi žmogų, vėliau to žmogaus įtaka kitiems…
Tarp daugybės mokytojos Reginos Pocienės mokinių – poetė Ramutė Girkontaitė, Stasys Jankevičius, poetas Algimantas Mikuta, Saltonaitė, Latonaitė, Elena Gedgaudaitė… Visų jų neišvardysi, kaip ir visų vienodai gerbiamas ar mylimas nebūsi…


Reginai Račinskaitei-Pocienei teko dirbti ne tik mokytoja, bet ir Mažeikių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja (1949–1951 ir 1957–1958).

Su buvusia mokytoja susipažinau vieną šaltoką praėjusių metų popietę. Mokyklos muziejėlyje perskaičiusi jos atsiminimus apie mokyklą, kolegų pasisakymus, išsiruošiau pas ne tiek dar man gerai pažįstamą Reginą Pocienę. Rami Žemaitės gatvė, vakaro prieblandoje skendintis namelis (toli gražu iki šiuolaikinių pilaičių ar dvarų). Neamteli joks namų sargas – pasirodo, čia tokio nėra. Neįsivaizdavau ir savo būsimos pašnekovės: nedaug ką galima susikurti iš prisiminimų, jie vis dėlto dvelkia oficialumu. Tiesa, teko girdėti, kad Regina Pocienė buvo viena veikliausių mokytojų, tačiau pasitaikė perskaityti tik porą straipsnelių apie ją iš tuometinės rajono spaudos.
Duryse pasirodžiusi guvi moteris, pati Regina Pocienė, kviečia kuo greičiau į vidų, nes esą lauke žvarboka. Svetainėje ant kėdės snaudžia tingus juodas katinas, kuris per visą laiką taip ir nepasikėlė. Įsitaisau prie stalo. Šalia prisėdo ramybe dvelkiančių namų šeimininkė ir mes nugrimzdome į man nežinomą, neišgyventą ir netgi sunkiai suprantamą praeitį, kuri priklauso jau praėjusiam tūkstantmečiui. Tokią brangią tiems, kurie ją atmena, tokią mielą jos liudytojams, mano pašnekovei.


Reginos Pocienės vaikystė ir jaunystė buvo panaši į daugelio tarpukario lietuvių vaikų gyvenimą. Tas pats mokslo troškimas, neturtingi tėvai, nemaža šeima… Tačiau pagarba darbui, mokslui, tvirti dorovės pamatai, neginčijamas Dievo ir bažnyčios autoritetas. Mokėsi ji Mažeikių J. Tumo-Vaižganto pradinėje mokykloje (tada mieste buvo bene trys pradinės mokyklos). Pabaigusi penkis skyrius ir peršokusi šeštąjį, 1936 m. rugpjūčio 7 dieną išlaiko egzaminus ir įstoja į pirmąją gimnazijos klasę. Į svajonių jūrą – mokslo kelias… Šiandien kartais rašydami prasmingą patarlę: „Mokslas kišenės neplėšia“, nelabai suprantame jos esmės. O dar sunkiau suprasti, kad už tą, šiandien ne visų vertinamą dalyką, – mokslą – reikėjo mokėti pinigus. Tačiau neturtingi, gerai besimokantys mokiniai nuo mokesčio už mokslą būdavo atleidžiami. Jeigu ne ši lengvata, jai nebūtų sekęsi įgyti atestato. „Nors matematikos turėjau trejetą, tačiau buvau pirma mokinė“, – sako ponia Regina. Reikalavimai esą tuomet buvę gana dideli: per literatūros egzaminą galėjo ir nepasisekti, nors bilietą atsakinėjo gerai. Tačiau mokytojas paklausė, ką skaičiusi iš Antano Smetonos redaguojamų leidinių. „Žinoma, kad nebuvau skaičiusi. Na, labai jau čia kuris gimnazistas tuo domėsis“, – neslepia jinai, nors šito galėjo ir neprisipažinti, juk atestate – penketas. Apsidžiaugiu, kad ir tame „aukso amžiuje“ mokiniai ne viską mokėjo, ne viską žinodavo ir ne viską skaitė…
Iš savo praeities ponia Regina prisimena šviesiausius žmonių poelgius. Pačiu geriausiu žodžiu mini taurios sielos kunigą Vladislovą Baltiejų. Ir šiandien, praėjus daugeliui metų, ji prisimena tą atvejį, kai tėvas, vienintelis šeimos maitintojas, susilaužė koją, draudimo dėl kažkokių priežasčių negavo. Šeima gyveno sunkiai: mama tarkuodavo runkelius ir bulves, kepdavo iš tos tešlos paplotėlius. Duona – didžiausias skanumynas, tik dažnai jos trūksta. Ir štai vieną kartą pareina sesuo Jadvyga ir parsineša kepalą: „Visiems toks džiaugsmas.“ Kunigas ją pasišaukęs į kleboniją, davęs pinigų, ir ši nupirkusi duonos.
Apmąstau visa tai ir stebiuosi savo atradimais – neturtinga šeima, o vaikai siekia mokslo, iš senosios pedagogės neišgirstu jokio skundo: varge, varge, kaip buvo tada sunku… Tuo metu Mažeikių gimnazijoje direktoriavo Juozas Rainys, dėstęs lietuvių kalbą. Pasak mano pašnekovės, daugelio atmintyje jis išliko kaip „inteligentiškos ir ypatingos dvasios jėgos žmogus, kuriam mokiniai paklusdavę iš pagarbos ir nedrąsios meilės“. Vieną kartą už gerai parašytą rašinį ją pavadinęs „augančia Šatrijos Ragana“. Mena jinai ir Mažeikiuose apsilankiusius Bernardą Brazdžionį, Vydūną, Antaną Vienuolį. Kai Mažeikiuose lankęsis Antanas Vienuolis, ji tebuvo pradinės klasė mokinukė: „Mes galvojom, kad tikras vienuolis: juodai apsirengęs, su juoda skrybėle, lazdele. Kažką pasakojo… Bet aš neatsimenu.“ „Vydūnas… Prisimenu jo apsilankymą. Susitikimas vyko kino salėje, antrame aukšte… Jis toks liesas. Vis kalbėjo apie vegetarišką maitinimąsi. Sako, kaip galima gyvuliukus valgyti?“
Priklausiusi ir ateitininkams, nors ši moksleivių organizacija nebuvo visiškai vieša. Pavyzdžiui, kunigas Vladislovas Baltiejus apie būsimą susirinkimą pranešdavo lange nupiešdamas kreidele žąselę. Pamatei ją, vadinasi, reikia susirinkti. O vieną kartą ateitininkų susirinkime net lankėsi profesorius Juozas Eretas, kuris „labai gražiai kalbėjo apie popiežių Pijų XII“.
Ar pati rašiusi eiles? Taip. Deja, „mūzą kažkur nupūtė vėjelis“ ir studijų metais pasirinko ne literatūros, o kalbos specializaciją. Kodėl nusprendusi studijuoti lituanistiką? Gerai sekėsi rašyti rašinius, mėgusi lietuvių kalbą, kirčiavimą, tad apsispręsti nebuvo sunku. 1942 metai. Vilniaus universitetas. Stojamųjų egzaminų laikyti nereikėjo, tik būtina pažyma, kad kur nors dirbi. Pasisekė tokį pažymėjimą gauti – jame rašoma, kad Regina Račinskaitė dirba…
Nepritekliai ir nelengvas gyvenimas nebaugina. Jis niekada nebuvo lengvas. Gyventi ją priima Ona Švažaitė (menininkų brolių Jono ir Kazio Švažų sesuo) iš Mažeikių, turėjusi mažą kambarėlį Vilniuje. Mažeikiuose „Švažas dirbo iešmininku. Neturtingai gyveno, tačiau visi vaikai pasiekė mokslą. Švažaitė iš pradžių studijavo lituanistiką, vėliau, kai uždarė universitetą, pasirinko mediciną“. Oną Švažaitę dar iš gimnazijos laikų mena kaip gabią literatę. Abiejų kraštiečių draugystė tęsis ir vėliau, o nutrūks labai netikėtai. (Ona Švažaitė-Surplienė, garsi pediatrė, su grupe gydytojų žuvo lėktuvo katastrofoje 1973 metais lapkričio mėnesį Lydoje. Likimo ironija – į konferenciją ar simpoziumą ji turėjo skristi vėliau, bet sugalvojo nuskristi tuo reisu.) „Kokios be galo taurios ir geros širdies žmonės“, – apie tą šeimą kalba Regina Pocienė. Apie jų gerumą byloja ir toks faktas, kad ją, karo metu užsikrėtusią nemalonia liga – niežais,– vis tiek laikė pas save, nors labai ankšta vietos buvę.
Studijos pasidalijo į dvi dalis: du semestrai karo metais ir vėliau, jau pokariu.
„Prisimenu dėstytoją Vincą Krėvę. Ateis, būdavo, į auditoriją, atsisės į klausytojus šonu ir pasakoja. Be jokių užrašų, labai iškilmingai. O auditorija – pilnutėlė“. Juk rinkdavosi paskaitų pasiklausyti ir iš kitų kursų.
„Neprisimenu, kokiom aplinkybėm teko išgirsti Mačernį. Bet dar universitete vokiečių okupacijos metais. Jis skaitė „Vizijas“. Tai buvo kažkas naujo, nepaprastai įdomaus“, – naujų prisiminimų trupinėlis iš tų tolimų metų…
Bus daugiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video