Būtų juokinga, jei nebūtų taip graudu

Janina SRIBALIŪTĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Gal jau daug kam bus nusibodusi mano gvildenama tema, bet man ji svarbi – kaip mažeikiškei, kaip mamai. Vėl kalbėsiu apie Melioratorių parką…
Savaitgalį su vaikais nuėjome pasižiūrėti, kaip gyvuoja parkas, kurio sutvarkymas kainavo per milijoną litų. Graudu žiūrėti: savaitgalis, o parkas apmiręs, tiksliau, didžioji jo dalis.
Keletas vaikų ir suaugusiųjų sukinėjosi tik priekinėje parko dalyje, ir tai suprantama, kadangi tolėliau karaliauja laukiniai paukščiai ir čia neįmanoma būti.
Tenka pripažinti, kad suoliukai jau švaresni, nei buvo pavasario pradžioje. Vis dėlto miesto seniūnija pažadą ištesėjo ir paskyrė viešuosius darbus dirbančius žmones juos plauti. Tačiau iš karto  kyla klausimas, kas pigiau: plauti suoliukus ar panaikinti laukinių paukščių lizdus?
Valdininkai tikina, kad tam nėra lėšų, kad lizdų ardymas yra beprasmis, nes jei vieną dieną išardai  lizdą, kitą dieną jo vietoje jau pradedamas sukti kitas. Bet ar ne tas pats yra su suoliuku plovimu? Juk paukščiai juos taip pat apdergia kiekvieną dieną, vadinasi, ir valyti juos tenka kasdien…
Be to, jei lizdus ardytų kelias dienas iš eilės, po penkių, šešių dienų paukščių atkaklumas galbūt baigtųsi ir jie susirastų kitą vietą lizdui…
Be abejo, iš karto atsiras teigiančių, kad bet kas į medį lipti negali, kad būtina ji apmokyti, surengti saugumo instruktažą ir pan. Tačiau kiek žinau, priimant žmogų viešiesiems darbams, jis taip pat yra instruktuojamas, kaip, pavyzdžiui, elgtis su žoliapjove ir panašiai. Tai kodėl nebūtų galima kartu papildomai pamokyti, kaip saugiai įlipti ir išlipti iš medžio.
Dar labiau stebina Savivaldybės vadovų pasakymas, kad jau ne kartą buvo mėginta laukinius paukščius naikinti, bet viskas buvę veltui…
Tuomet pasidaro įdomu, kodėl buvo imtasi tvarkyti Melioratorių parką, jei buvo žinoma, kad laukiniai paukščiai nenugalimi. Kam tada reikėjo visų tų naujų įrengimų, suoliukų ir fontano, kuris iki šiol neveikia… Nors gal ir gerai. Kam be reikalo švaistyti pinigus, jei parkas vis tiek tuščias ir gėrėtis fontanu nėra kam. Nebent jis tarnautų kaip savotiška laukinių paukščių girdykla.
Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų taip graudu.
Melioratorių parką galima palyginti ir su namų renovacija, tik čia išėjo truputį kitaip. Visi kalba, kad renovuojant namą reikia viską iš pagrindų keisti jo viduje, nes kitaip nebus gauta tinkamo efekto. O su minėtu parku išėjo atvirkščiai – vidų sutvarkė, o lauko, fasado, – ne. Paliko laukinius paukščius, kad jie ir toliau dergtų parko vidų.
Savivaldybės atstovai  savo neveiksnumą dėl laukinių paukščių dangsto tuo, neva Mažeikiuose yra gamtos mylėtojų, kurie mūru stoja už varnas, kovus ir kitus paukščius ir nieku gyvu neleistų jų naikinti…
Kažkaip neįtikimai skamba. Negi iš tiesų tokių yra? Jei ir yra, manau – tik mažuma. Juk niekas neagituoja šių paukščių naikinti. Tiesiog reikia priversti juos pasirinkti kitą vietą lizdams sukti, o tam priemonių tikrai yra, ir ne tokių brangių, kaip teigia kai kurie valdininkai.
Teko kalbėtis su gamtos apsaugos specialistais, tai jie ne vieną priemonę minėjo. Viena iš jų – prie lizdų pririšti pripūstus ryškius balionus. Taip pat paukščius galima gąsdinti garsinėmis petardomis, kurios kartkartėmis iššauna, arba tiesiog lizdus ardyti ir neleisti sukti naujų.
Žinoma, tų priemonių reikia imtis pavasarį arba rudenį, kai nėra jauniklių. Kadangi pavasaris jau baigiasi, tai belieka tikėtis, kad rudenį bus imtasi priemonių ir laukinių paukščių Melioratorių parke nebeliks.
Minėtų kovos priemonių su laukiniais paukščiais imasi kiti miestai ir rajonai. Pavyzdžiui, Juodkrantėje kormoranai yra gąsdinami petardomis, renkami jų kiaušiniai, nors šie paukščiai yra įtraukti į Raudonąją knygą. Tačiau kai jie pradeda trukdyti žmonėms, yra taikomos išimtys ir jų kolonijos mažinamos. Kodėl negalima taip pasielgti ir su Melioratorių parko paukščiais, taip ir lieka neaišku. Turbūt taip yra patogiau: skėsčioti rankomis ir bėdoti, jog esam bejėgiai, kaltinti vieniems kitus, ieškant, kas turi mieste išspręsti laukinių paukščių problemą.
Man keisčiausia pasirodė per susitikimą su Savivaldybės vadovais nuskambėjusi mažeikiškių verslininkų mintis, kad laukinių paukščių likimu turėtų susirūpinti vietinė žiniasklaida: jai derėtų išsiaiškinti, ar paukščiai turi būti naikinami, ar ne, ir kaip tai turi būti daroma.
Keista, nes ne kartą apie tai buvo rašyta ir diskutuota, bet turbūt ne visi verslininkai vietinę spaudą skaito. Susidarė įspūdis, kad jie apskritai daug ko nemato ir negirdi, kol jų kas nors nepaliečia asmeniškai, tol nė piršto jie nepajudina.
Panašiai yra ir su naujaisiais atliekų tvarkymo tarifais. Verslininkai tylėjo, kol viešai buvo kalbama tik apie rinkliavos mokesčio padidinimą eiliniams gyventojams. Bet kai kalba pasisuko apie pačius verslininkus, ir kai kai kuriems metinis atliekų tvarkymo mokestis perkopė tūkstantį litų, pradėjo reikšti pretenzijas rajono politikams. Neva politikai rinkliavos mokestį padidino, nepasitarę su jais. Atrodo, kad verslininkai gyvena kažkur toli ir nei mato, nei girdi, kaip vyksta atliekų tvarkymo tarifų vieši svarstymai, kaip priimami pasiūlymai dėl kainų.
Kiekvienas mato tik savo kiemą: verslininkas nesutinka mokėti tūkstančio litų, kai jo pajamos siekia šimtus tūkstančių litų, o eilinis gyventojas priverstas mokėti 130 litų, kai jo mėnesio pajamos siekia vos 350 litų, nes gauna tik socialinę pašalpą.
Padidėjus atliekų tvarkymo mokesčiui, apsukrieji verslininkai jau viešai ir garsiai kalba apie būdus, kaip galima išvengti tūkstantinio mokesčio, kaip susitarti su įmonėmis, fiktyviai išnuomoti jiems patalpas, ir taip mokėti kur kas mažiau. O eilinis gyventojas tokių galimybių neturi. Jei jis tik  pavėluoja sumokėti rinkliavos mokestį, iš karto yra perduodamas skolų „išmušinėtojams“, kurie už vieno laiško išsiuntimą prie rinkliavos mokesčio sumos prideda dar per dvidešimt litų… Ir nesvarbu, kad neretai sąskaitos išrašomos jau mirusiems žmonėms.
Taip jau yra – kam skirta šliaužioti, tas niekad neskraidys.
Tai taip ir su laukiniais paukščiais: niekas nieko nesiims, kol kokio didelio dėdės su stora pinigine neapdergs laukinis paukštis. Gal tuomet atsiras keli tūkstančiai litų, kaip priversti nelemtuosius paukščius palikti parką.