Pirmadienį redakcijoje sulaukėme nepaprasto svečio: mus aplankė beveik prieš pusę amžiaus rajono laikraštyje laiškų skyriaus vedėju dirbęs Valerjonas Mickevičius. Vyriškis prisiminė tais laikais laikraštyje dirbusius žmones, papasakojo keletą nuotaikingų istorijų.
DIRBO SU PARTIJOS KOMITETU Sedoje gyvenęs V. Mickevičius Mažeikiuose tuo metu ėjusiame laikraštyje „Komunistinis rytojus“ pradėjo dirbti 1959 metų žiemą. Laikraščio redaktorius tuo metu buvo Jonas Timofejevas. Redakcija buvo įsikūrusi pačiame miesto centre – Laisvės ir Pergalės (dabar Vasario 16osios) gatvių sankryžoje. Tame pat name buvo ir rajono partijos komitetas, tad, anot svečio, tos dvi institucijos glaudžiai bendradarbiavo. Partiečiai nuolat sekė laikraščio publikacijas, buvo pagrindiniai straipsnių cenzoriai. Turėjo tada laikraštis spaustuvę, keletą korespondentų ir motociklą. PAKEITEI ŽODĮ – IŠ DARBO V. Mickevičius ir dabar prisimena įvykį, įsirėžusį į jo atmintį. Korektore dirbo aukštąjį mokslą baigusi Irena Litvinaitė. Vieną darbo šeštadienį ji dalyvavo kažkieno vestuvėse, tad kolegos, belaukdami vestuvių pyrago, nusprendė pajuokauti ir patikrinti korektorės pastabumą. Tad viename iš Eltos gautų tekstų vietoj žodžio „imperializmas“ išspausdino „komunizmas“. Ir straipsnis pasirodė su sakiniu: „Komunizmas rieda į galutinę pražūtį.“ Gal niekas į tai nebūtų atkreipęs dėmesio, jei po kelių mėnesių į partijos komitetą nešinas laikraščiu nebūtų atėjęs tuometinio „Lenino keliu“ kolūkio pirmininkas Jonas Simaitis. Jis tą straipsnį nunešė tiesiai partijos komiteto trečiajam sekretoriui. Šis, perskaitęs tokį sakinį, pasikvietė laikraščio korektorę. „Mergina verkė, atgailavo, bet vis tiek buvo atleista iš darbo“, – pasakojo dabar Šilutėje gyvenantis vyriškis. IŠSIVEŽĖ Į VILNIŲ Ši istorija plačiai nuskambėjo ne tik Mažeikiuose, bet ir Vilniuje. Įvertinti susiklosčiusios padėties į Mažeikius atvyko tada garsus partijos veikėjas, laikraščio „Tiesa“ redaktorius Genrikas Zimanas. Jam ši istorija nepasirodė tokia baisi, ir, pareiškęs, kad jauniems žmonėms visko pasitaiko, ne išimtis ir jis pats, pasiūlė I. Litvinaitei tą patį darbą „Tiesos“ redakcijoje. Ten mergina sėkmingai dirbo toliau. 1961 metais Sovietų Sąjungoje vyko pinigų reforma. Laikraščiuose ta tema buvo daug rašoma, spausdinamos nuotraukos, net karikatūros. Vienoje jų, gautoje iš agentūros TASS’o, buvo vaizduojamas paukštis, o prie jo – naujos kapeikos atvaizdas. Suprask: net pats Chruščiovas lenkiasi prie naujos kapeikos. Nieko blogo nepagalvojęs tuometinis laikraščio atsakingasis sekretorius Antanas Povilavičius prie šios karikatūros sukūrė ketureilį: Jos žmogus nerinko, Nelesė višta. Tokia menkavertė Buvo kapeika. SEPTYNMETIS PLANAS – PIRMA LAIKO Kadangi tų eilučių autorius buvo kovojęs 16osios lietuviškosios divizijos gretose, barti daug negavo, vis dėlto be to neapsiėjo: atseit, kaip galima taip sumenkinti tarybinį pinigą? Šilutiškis prisimena, kad tais laikais ypač populiarūs būdavo įvairūs darbo planų vykdymai pirma laiko. Tad dažnai galėdavai rasti tokių sakinių: „Žydėjo liepos, siautėjo bitės, siautėjo vasara pavenčiuose, o žmonės, atsiraitę rankoves, kovojo už septynmečio plano įvykdymą pirma laiko“. Iš Mažeikių V. Mickevičius išvažiavo 1962aisiais, kai „Komunistinis rytojus“ virto „Pergalės vėliava“. „Santarvę“ buvęs mažeikiškis taip pat dar skaito – kaip ir šilutiškių „Pamarys“ ji spausdinama toje pat spaustuvėje, tad vairuotojas, veždamas savo laikraštį, parveža ir mūsiškį. Apie visą spaudą kartais dar pats parašantis V. Mickevičius sakė esąs nekokios nuomonės: ji tapusi vienpusiška, „pasaldinta“, nebėra kritinių straipsnių. „Kita vertus, ką ir bepakritikuosi, apie ką rašysi? Kolūkių pirmininkų nebėra, o tada juos sukritikavus tuoj būdavo kviečiami į partijos komitetą ir būdavo pasiekiama teigiamų rezultatų. O kur pasiskųsi dabar?“ – retoriškai klausė svečias. Ievos PUPEIKYTĖS nuotr.: Pasitvirtino senas posakis: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – teigė V. Mickevičius apie kolegės priėmimą į „Tiesos“ redakciją.
Buvęs laikraštininkas – apie darbą Mažeikiuose ir politinius „nesusipratimus“
