Ne toks jau dažnas atvejis, kad trys vienos šeimos sūnūs taptų gydytojais, apsigintų medicinos daktarų disertacijas ar dirbtų skyrių vedėjais. Viekšniškiai turi tokį pavyzdį. Mokytojai Aldona ir Juozas Kinduriai gali didžiuotis savo sūnumis, kurie yra ne tik pavyzdingi vaikai, bet ir puikūs specialistai. Pats jauniausias iš jų, Rimvydas, jau trečią dešimtmetį dirba Mažeikių ligoninėje, beveik dešimt metų vadovauja chirurgijos skyriui.
MEDICINA – GIMINĖS MOKSLO ŠAKA
Šitaip pasakęs turbūt nesuklysi. Juk net ir Rimvydo tėčio Juozo Kindurio giminėje buvo nemažai medikų. Rimvydo mama, dar tebesimokydama vidurinėje, taip pat norėjo tapti medicinos sesele. Tačiau gyvenimas taip pasisuko, kad ji baigė mokytojų seminariją. Moters svajonę įgyvendino sūnūs. Dvi jos marčios irgi medikės, o trečioji – pedagogė. Iš šešių anūkų mediciną pasirinko vienas.
Su Rimvydu kalbamės apie jo brolius. Vyriausiasis, Vytenis, vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu, medicinos mokslus „šturmavo“ pirmasis. Studijos Kauno medicinos institute buvo įvertintos aukščiausiais balais, vadinamuoju raudonu diplomu.
Vėliau, dar sovietiniais laikais, Maskvoje baigė aspirantūrą ir, apsigynęs medicinos mokslų daktaro disertaciją, metus stažavęsis Anglijoje, tapo ausųnosies-gerklės ligų specialistu, dirba Kauno universitetinėse klinikose. Jis – Kauno medicinos universiteto docentas.
Nuo brolio neatsiliko ir vidurinysis, Šarūnas. Vidurinę baigęs vienais penketais, Kauno medicinos institutą – taip pat raudonu diplomu, apsigynęs medicinos mokslų daktaro disertaciją, kaip ir Vytenis, dirba klinikose širdies kraujagyslių skyriaus kardiologu, chirurginių operacijų metu užtikrinančiu dirbtinę kraujo apytaką. Be to, Šarūnas dėsto Kauno medicinos universitete.
O tada atėjo eilė ir mažiausiam, Rimvydui. Dėstytojai jau taip buvo įpratę prie Kindurių pavardės, kad visiškai natūraliai klausdavo, kiek dar jų ateis į Medicinos institutą. Bendrabučio administratorės per šitiek metų taip pat įsikalė į galvą šios šeimos pavardę. Mama gi 15 metų be pertraukos, sulaukusi vienas po kito namo parvažiuojančių sūnų, skalbdavo jų baltus gydytojų chalatus ir kepuraites. Juk privalėjo į mokslus išleisti savo studentus.
Užtat dabar sūnūs nepamiršta tėvų. Jie nepraleidžia nė vieno jų gimtadienio. Vyresnieji į Viekšnius atvažiuoja 2–3 kartus per metus, o jaunėlis tėvus lanko beveik kas savaitgalį.
PASIRINKO CHIRURGIJĄ
„Būčiau neteisus, sakydamas, kad kito kelio nemačiau. Vidurinę baigiau aukso medaliu, taigi turėjau galimybę rinktis. Tačiau turbūt todėl, kad tais laikais turėjome sveiko idealizmo ir mediko darbas mums atrodė šventas, kaip ir broliai, rinkausi mediciną. Jų pavyzdys tikrai manęs nenuvylė. Kodėl dabar jaunimas stoja į mediciną, nežinia. Dabartinė visuomenės nuomonė tokio pasirinkimo tikrai neskatina“, – savo požiūrį į mediko profesiją bando apibrėžti pašnekovas.
Rimvydas nebijojo sunkumų, todėl ir rinkosi chirurgiją: darbas sunkus, bet įdomus. Ir nesvarbu, kad šiandien visuomenės požiūris į medikus kartais glumina.
Šešeri metai Kauno medicinos institute, ir tradiciškai – raudonas diplomas. Internatūros metai Šiaulių respublikinėje ligoninėje – pasiruošimas praktiniam darbui. Rimvydas jau buvo vedęs Ramunę, su kuria kartu mokėsi, su kuria, gavęs paskyrimą, kartu ir atvažiavo į Mažeikius. 1983-iaisiais pradėjo dirbti Mažeikių ligoninėje gydytoju chirurgu. Nuo 1996-ųjų jis – chirurgijos skyriaus vedėjas.
Kaip ir kiekviename darbe, patirtis ateina su metais. Remiesi savo, kolegų patirtimi, tampa lengviau priimti sprendimus. Vis dėlto kiekviena operacija, kiekvienas kontaktas su ligoniu – tai didžiulė atsakomybė.
LAPAROSKOPIJA ATRODĖ TIK TOLIMA ATEITIS
Beveik prieš 15 metų, kai buvo ką tik atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Rimvydui Vokietijoje teko stebėti laparoskopines operacijas. Pirmosios jo matytos operacijos, kai per mažus pjūvius įeinama į pilvo ertmę ir žiūrima ne į operuojamąją vietą, bet į monitoriaus ekraną, padarė didžiulį įspūdį. „Tada atrodė, kad pensijos greičiau sulauksiu, negu darysiu tokias operacijas. Tai buvo labai neįtikėtina ir tokia tolima ateitis. Tačiau naujovę pritaikėme labai greitai. Pirmąsias operacijas pradėjome daryti jau 1994-aisiais“, – už save ir kolegas džiaugiasi Rimvydas. Vokietijos, mūsų šalies stambesnių klinikų patirtį netrukus perėmė ir mažeikiškiai. Per metus padaroma apie šimtą, iš viso – arti tūkstančio tokių operacijų.
Tam, kad suvoktume, kaip sparčiai medicina žingsniuoja į priekį, gydytojas pateikia skaičius. Pirmaisiais metais, kai jis tik pradėjo dirbti, tulžies pūslės operacijų per metus buvo atliekama tik apie 10–12. Dabar per metus operuojama apie 100 tokių ligonių, nors tai ganėtinai sudėtingos operacijos, kurioms reikia ir patirties, ir sugebėjimo. Džiugina ir rezultatai – jie atitinka pasaulinius standartus.
VABZDŽIŲ KOLEKCIONAVIMĄ PAKEITĖ KELIONĖS
Tik gerokai įsikalbėjus, chirurgas prisipažįsta, kad vienas iš studijų pasirinkimo variantų buvo biologija. Vaikystėje jis labai domėjosi gyvąja gamta, kryptingai rinko entomologinę kolekciją. Adatėlėmis prismaigstytus vabalus ir drugelius Rimvydas šiandien prisimena be didelio džiaugsmo. Dabar jo požiūris į gyvybę visiškai kitoks. Nežiūrint to, medicina ir biologija turi daug bendro. Anot gydytojo, biologija – mokslas apie visus gyvūnus, medicina – tik apie vieną.
Atsisakęs vabzdžių kolekcionavimo, gydytojas anaiptol neišsižadėjo gamtos. Visą savo laisvalaikį jis atiduoda jai ir kelionėms. Beje, žmona didesnė kelionių entuziastė. Kelionių, kurios reikalauja ir fizinio pasiruošimo, nes maždaug prieš 15 metų, kai vaikai buvo dar maži, į jas su kuprinėmis ant pečių išsiruošdavo visa šeima. Po du kartus aplankytas Krymas ir Kaukazas, vėliau įspūdingieji Karpatų kalnai ir Norvegija.
Šešerius metus iš eilės, kas vasarą šeima išsiruošdavo į kelionę. Iš pradžių trys šeimos, apie 12 žmonių, vėliau atsirado ir daugiau norinčiųjų. Grupė sėsdavo į traukinį ir važiuodavo iki Simferopolio ar Krasnodaro. Iš ten kelionę pratęsdavo pėsčiomis, kol išlįsdavo prie kokios nors Juodosios jūros pakrantės. „Mūsų vaikai pirmą kartą pamatė ne Baltijos, o Juodąją jūrą, kurioje su didžiausiu malonumu murkdydavosi“, – sako Rimvydas ir pats mielai prisimena tas nepamirštamas keliones, kurias organizuodavo Mažeikių turistų klubas. Grupės vadovas būdavo klubo narys, entuziastas, nemažą patirtį turintis keliautojas Aleksas Balčiauskas.
Keliones kartu su vaikais Rimvydas įvardija kaip šeimos konsolidaciją. Anot jo, nuovargis, netikėtumai, sudėtingos situacijos, pagalba vienas kitam – labai naudinga ir sveika.
NEREIKIA MEDIKŲ DINASTIJOS
Kinduriai užaugino sūnų ir dukrą. Lukui suėjo 20, Asta greit švęs 23-iąjį gimtadienį. Pasak Rimvydo, jie neturi nieko bendro su medicina. Tėvai jų ir neragino rinktis šios profesijos. Jiems prieš akis buvo gyvas pavyzdys, kiek laiko šeimai begali skirti gydytojas.
„Manau, kad nereikalinga dinastija. Jeigu vaikai neturi vidinio noro, kaip sakoma, pašaukimo, ir nerodo didelio entuziazmo užsivilkti baltą chalatą, geriau tegul daro tai, kas jiems prie širdies“, – mano Rimvydas ir sako, kad dabar studijuoti mediciną reikia didelio pasišventimo. Su visom rezidentūrom, kol tapsi tikru gydytoju, teks mokytis per 10 metų. Nors jis ir nemano, kad pinigų „kalimas“ medikams yra svarbiausias dalykas, bet tikrai nenormalu, kai gydytojų atlyginimai nesiekia šalies vidurkio. Tad nėra ko čia į tą specialybę ir veržtis.
NEUŽMIRŠ ŠUOLIŲ PARAŠIUTU IR ČERNOBYLIO
Ar teko kada gyvenime atsidurti ekstremaliose situacijose? „Buvo pora tokių epizodų gyvenime, kuriuos visada prisiminsiu“, – sako Rimvydas. Du kartus yra tekę šokti su parašiutu. Dar sovietiniais laikais, prieš Nepriklausomybės atkūrimą, žiemą trims savaitėms jis buvo paimtas į desantininkų mokymus Rukloje. Čia teko išmokti, kaip teisingai sudėti parašiutą, kad jis išsiskleistų. Be to, kas buvo privaloma, Rimvydas nepraleido progos ir pats iššokti su parašiutu. Anot jo, tai jam visiškai patikę. Kai šiais laikais už tokį „malonumą“ mokami pinigai, tada jis adrenalino gavo už dyką.
„Turėjau ir dar vieną „nuotykį“, kuris, viliuosi, nepaliks mano gyvenime katastrofiškų pasekmių. Bent jau dabar esu gyvas ir gerai jaučiuosi“, – turėdamas galvoje Černobylio katastrofą kalba gydytojas. Tai buvo 1987-aisiais, kai daug lietuvių buvo išvežti likviduoti šios nelaimės padarinių.
Tada niekas neklausė, nori tu važiuoti ar ne. Iškvietė į karinį komisariatą ir išvežė. Po to susodino į lėktuvą ir nuskraidino į Ukrainą. Rimvydas buvo jaunas, išsisukinėti nemokėjo. Suprato tik viena, kad tai reikalinga. Apie mėnesį išgyveno šalia nelaimės vietos.
Aplink reaktorių 30 kilometrų spinduliu buvo pavojinga zona, į kurią žmones veždavo darbams. Ten jie dirbo su respiratoriais, specialiomis higieninėmis priemonėmis, kad gautų kuo mažiau radiacijos. Rimvydas kartu su kitais medikais gyveno šalia šios zonos ir turėjo užtikrinti ten dirbančių žmonių medicininį aptarnavimą. Pasak jo, situacija nebuvo labai dramatiška. Darbas niekuo ypač nesiskyrė, lygiai taip pat jis galėjo tarnauti kitoje kariuomenės dislokacijos vietoje. Medikai dirbo kaip kariuomenės gydytojai. Jų pacientai, kaip ir visur, sirgo virusinėmis ligomis, apendicitais.
Pasidžiaugęs, kad rimtų sveikatos sutrikimų po šios „ekskursijos“ pavyko išvengti, chirurgas prisipažįsta, kad laboratoriniuose tyrimuose pakitimų, būdingų radiaciniam poveikiui, vis dėlto buvo.
SUSIDOMĖJIMAS FOTOGRAFIJA NEBLĖSTA
Kol kabinete lūkuriavau gydytojo, žvilgsnis užkliuvo už kabančių ant sienos nuotraukų. Vienoje jų – gimtojo Viekšnių miestelio panorama, o kitose trijose – Krymo kalnų vaizdai, kasdien primenantys kažkada patirtus įspūdžius.
„Fotografija susidomėjau dar mokyklos suole. Rimčiau, su tam tikru užsidegimu, kuris laikui bėgant neblėsta, dirbu apie 20 metų. Nepamiršau vaikystės susidomėjimo gyvąja gamta. Tik dabar neberenku, o fotografuoju vabzdžius“, – apie dar vieną savo pomėgį pasakoja pašnekovas ir patikina, kad juo užsiima labai rimtai, kruopščiai saugo negatyvų archyvą. Kai pasidomiu, kiek per tą 20 metų padaryta nuotraukų, šyptelėjęs diplomatiškai išsisuka nuo atsakymo: „Galima ir su dešimčia nuotraukų įeiti į fotografijos istoriją“.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
