Chirurgas vadovaujasi principu: ligonio negalima gailėti – jį reikia mylėti

Viena penktąją dešimtį įpusėjusi buvusi Arkadijaus Šamrovo pacientė pasakojo, kaip jai, dešimtmetei mergaitei, jis operavęs sulaužytus pėdos pirštus.
Prisiminusi chirurgą, kurio dėka ji šiandien turi abi kojas, moteris pavadino jį vieninteliu gydytoju Mažeikiuose.
Gydytojas sakė neprisimenąs savo mažosios pacientės ir nenorįs, kad iš jo būtų daromas stabas.
Gydytojui svarbiausia – ne reklama, o tai, kad jis turėtų sąlygas normaliai dirbti. Arkadijaus pagrindinis principas, kurio jis operuodamas visada laikosi – jeigu nori, kad viskas būtų gerai, turi ligonio ne gailėti, bet jį mylėti.

PRAEITYJE – ŠIMTAI OPERACIJŲ
„Liepos mėnesį sueis 36 metai, kaip dirbu Mažeikių ligoninės chirurgijos skyriuje. Ir aš, kaip rusai sako apie čiuožėjus, „viečno serebrianaja para“ (amžinai sidabrinė pora – rus.). Aštuonerius ar devynerius metus dirbau chirurgu. Po to, neatsitraukdamas nuo chirurgijos, ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju. Po šešerių septynerių metų vėl sugrįžau į savo skyrių“, – savo darbo biografiją keliais sakiniais apibūdina A. Šamrovas.
Jis ką tik grįžo laparoskopiniu metodu atlikęs 2,5 valandos trukusią tulžies pūslės pašalinimo operaciją. Tokios operacijos šiandien ganėtinai dažnos. Pagyvenusiai moteriškei dėl tulžies pūslės akmenligės prasidėjo ūminis tulžies pūslės uždegimas, ir ją teko skubiai operuoti. Tokios operacijos yra sunkesnės, sudėtingesnės negu planinės. Anot chirurgo, panašiai kaip su apendicitu, kai ligonis atvyksta pavėluotai.
„Kol neturėjome tobulos narkozės, būdavo bėdų. Dabar su mumis dirba puikūs anesteziologai, kuriais visiškai pasitikime“, – sako chirurgas.
Per metus chirurgijos skyriuje atliekama 900–1000 įvairių operacijų. Vienam chirurgui vidutiniškai jų tenka po 200. Per 36 darbo metus Arkadijus į savo sąskaitą įsirašė apie 1000 operacijų. Tačiau gydytojas nemėgsta statistikos. Jis vardija dažniausiai jų skyriuje atliekamas operacijas. Tai apendicito, hemorojaus, gerybinių auglių šalinimas, venų, įvairių išvaržų, skrandžio operacijos. Esant pilvo organų traumoms, plyšus vidaus organams, chirurgai taip pat priversti griebtis skalpelio. Anksčiau tekdavo operuoti krūtinės ląstos sužeidimus, atverti pūlinius.

TENKA GYDYTI IR SUŽEISTAS ŠIRDIS
Per savo darbo praktiką A. Šamrovui yra tekę susiūti penkias sužeistas širdis. Tai retos operacijos, ir chirurgas jas prisimena visas.
„Budėjau. Buvo gal 10–11 valanda vakaro. „Greitoji“ atvežė jauną vyrą, vardu Romas. Jis buvo girtas, kaip ir tas, su kuriuo jis susiginčijo. Nuo pastarojo gavęs smūgį peiliu tiesiai į širdį, Romas atsidūrė ligoninėje. Širdį susiuvome, ir jis liko gyvas. Kai manęs klausia, ką, kaip, kiek laiko operavau, negaliu pasakyti, nes į tai nesigilinu. Man svarbiausia, kad darbas padarytas, o jo rezultatas geras“, – nesileidžia į smulkmenas gydytojas.
Nors chirurgas savo darbą atlieka nepriekaištingai, deja, ne visada pacientai išgyvena. A. Šamrovas prisimena, kaip 18mečiui susiuvo širdį, bet jis buvo taip nukraujavęs, kad mirė dar ant operacinio stalo. Kitas jo operuotas pacientas buvo iš Bugenių. Nors širdies operacija pavyko gerai, bet ligonis mirė nuo komplikacijų. Buvo dar vienas tragiškas atvejis. Vyras, susipykęs su žmona, ją papjovė, o po to pats sau dūrė į širdį. Jį pavyko išgelbėti, bet po kurio laiko jis vis tiek atėmė sau gyvybę – pasikorė. „Bergždžios buvo mūsų pastangos, gaila darbo“, – trumpai konstatavo pašnekovas.
Paskutinę širdies operaciją chirurgas atliko prieš kokius 6–7 metus. Tai buvo unikalus atvejis. Jaunuoliui remontuojant automobilį užkrito didžiulis svoris, ir nuo smūgio plyšo širdis.
„Delsti negalėjome, todėl teko rizikuoti. Dirbo didelė brigada medikų, visus buvome „pastatę ant ragų“. Mums pasisekė, ir jaunuolis liko gyvas. Kadangi trauma buvo išskirtinė, po operacijos ligonį perkėlėme į Kauno klinikas. Kauniškiai medikai stebėjosi, kaip mes ryžomės tokiai operacijai ir kaip mums pasisekė“, – pasakoja Arkadijus apie vieną iš rizikingiausių savo operacijų.

CHIRURGAI NEGALI DIRBTI AKLAI
Dešimtys ir šimtai operuotų ligonių. Suprantama, gydytojas visų negali prisiminti. Jis įsitikinęs, kad gyventi prisiminimais neįmanoma, tada negalėtų atsipalaiduoti, jaustų nuolatinį stresą, tokio krūvio neatlaikytų smegenys. Todėl nenori ir nesistengia minčių rato sukti atgal.
O ligoniai jį dažnai prisimena, užkalbina gatvėje, ir tai esą labai malonu.
Arkadijui yra tekę operuoti ne tik kolegas, sesutes, slaugutes, kitus medikus, bet ir visą savo giminę. Paklaustas, ar nesudreba ranka ir ar nebaisu, kai ant operacinio stalo guli tau artimas žmogus, chirurgas atsako neigiamai:
„Jeigu kas ir atsitiktų, nereikės kaltinti kito žmogaus. Tai yra pats baisiausias dalykas. Visada prieš operaciją jaudinuosi, ar operuočiau savą žmogų, ar visai nepažįstamą. Jeigu eidamas į operacinę chirurgas nejaučia jaudulio, yra blogai. Gydytojas privalo jaudintis ir jei to nėra – jis tarsi automatas: su tokiu ligoniui pavojinga“.
A. Šamrovas sako, kad prieš kiekvieną operaciją jis mintyse „pražaidžia“ visus jos etapus, numato visas galimas komplikacijas. Smegenys dirba įtemptai, tarsi prieš akis suktųsi filmas, kurio kadruose užfiksuotas kiekvienas veiksmas, kaip ir ką reikia daryti. Jei iš anksto chirurgas nesudarys veiksmų plano, vadinasi, jis eis dirbti aklai.
Vadovaudamasis tuo pačiu principu, kad dėl nesėkmingos operacijos nereikėtų kaltinti kito žmogaus, Arkadijus savo mamai pats operavo pėdos kauliukus, uošvei šalino riebalinius auglius, žmonai – tulžies pūslę, vienai dukrai operavo apendicitą, kitai pašalino pūlinius. Padėjo operuoti netgi pačią mažiausią giminės atžalą – savo anūką.

JUBILIATO DŽIAUGSMAS – ŠEIMA IR ANŪKAS
Gydytojas tvirtina nežinąs, kodėl pasirinko mediko profesiją. Matyt, tokia buvusi jo lemtis. Chirurgu tapęs todėl, kad mėgsta konkretumą.
Arkadijaus tėvai buvo teisininkai, todėl dažnai keitė gyvenamąją vietą. 1953 metais tėtį paskyrė dirbti į Mažeikius, o praėjus metams jis žuvo avarijoje. Tuomet šeima persikėlė į Šilutę, kur prabėgo 13 metų. Čia Arkadijus baigė vidurinę mokyklą, 1964 metais įstojo į Kauno medicinos universitetą. Po trejų metų mama ir vėl buvo perkelta į Mažeikius. Praktiką būsimasis chirurgas atliko taip pat Mažeikiuose.
1970aisiais pradėjęs dirbti Mažeikių centrinėje ligoninėje, susipažino su metais vėliau į Mažeikius atvykusia terapeute Irena ir po metų jiedu susituokė.
Gegužės mėnesio paskutiniąją dieną Arkadijus švęs savo 60metį. „Metai iš manęs nieko neatima ir neprideda. Yra taip, kaip yra“, – sako jis.
Laisvalaikiu Arkadijus mėgsta būti su šeima. Jis šiltai atsiliepia apie savo dukras. Vyresnioji Neringa, nors ir turi logopedės specialybę, pagal ją nedirba. Ne paslaptis ir kodėl – atlyginimai tokiems specialistams pernelyg maži. Todėl jauna moteris, kuri jau sukūrusi savo šeimą, įsidarbino UAB „Lukoil Baltija“. Jaunesnioji Margarita, diplomuota teisininkė, ir dar neakivaizdžiai studijuoja Romerio universitete Vilniuje. Jaunėlė pralenkė seserį, ir tėvams padovanojo pirmąjį anūką. Pasak Arkadijaus, Kipras dabar jau didelis, galingas dvejų metų „vyras“.

TALENTŲ TURI IR DAUGIAU
Laisvu nuo darbo metu Arkadijus labai mėgsta pasikrapštyti sode. 6 arų sklypelyje sodų bendrijoje „Poilsis“ visko augina po truputį. „Žemę krapštydamas jaučiu malonumą. Kiek tu ją mylėsi, tiek ji tau grąžins“, – įsitikinęs vyriškis.
Medžioklė ir žūklė – tai ne tikslas, siekiant rezultatų, o tik bendravimo su gamta teikiamas malonumas ir poilsis. Su šautuvu už nugaros išbraidyti Židikų miškai, su meškere rankoje valtimi apiplauktas Plinkšių ežeras, Venta, išbandyta žvejo sėkmė prie Platelių esančiame tvenkinyje, kituose vandens telkiniuose.
Gal pamiršo, o gal sąmoningai Arkadijus nutylėjo apie dar vieną savo talento gyslelę. Kolegos priminė, kad daug metų jis sėkmingai vaidino Mažeikių liaudies teatre, improvizacijų spektaklyje „Alkoholiko teismas“ jam teko pagrindinis Alkoholiko vaidmuo. Jis taip įtaigiai kurdavęs savo personažą, kad žiūrovai salėje graudindavęsi: „Tik pažiūrėkit, toks geras chirurgas buvo, o dabar štai kaip nusivažiavo“.
Paprašius parodyti kokią nors senesnių laikų nuotrauką, Arkadijus ištraukia iš kišenės skaidrę, su kuria jis niekad nesiskiria, todėl ši kiek apibraižyta. Ji daryta apie 1980 metus, kai A. Šamrovas dirbo vyr. gydytojo pavaduotoju. Studentai, atlikę praktiką Mažeikių ligoninėje, savo šefui atsiuntė kvietimą į atsisveikinimo pobūvį. Su šiuo pačių studentų pieštu kvietimu, ant kurio pavaizduota liūto galva pražiotais nasrais, gydytojas skaidrėje ir įsiamžino.
„Jie mane prilygino liūtui, kuris visiems nuleidinėja kraują. Štai, pažiūrėkit, nuo raidžių kapsi kraujo lašai. Tai draugiškas, sveikas ir neįžeidžiantis humoras. Turiu prisipažinti, kad iš tiesų esu griežtas, reiklus, bet nepiktas. Esu toks, apie kurį sakoma patarlėje: ne tas šuo piktas, kuris loja, o tas, kuris kanda“, – džiaugdamasis išradingu studentų sąmoju savo charakterį apibūdina pašnekovas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.