Chirurgijos pradininkui Mažeikiuose Vladui Burbai – 130

Balandžio 18 dieną, sekmadienį, sukanka lygiai 130 metų, kai gimė Vladas Burba.
Mūsų miesto chirurgijos pradininku, ligoninės statybų iniciatoriumi vadinamas gydytojas įkvėpė ir užaugino ne vieną mediką, o jo nuveikti darbai nugulė Lietuvos medicinos istorijos metraščiuose.

Studijavo Rusijoje ir Lenkijoje

Būsimasis chirurgas gimė Rusijoje, dvarininko ir išeivio iš Lietuvos, provizoriaus Eduardo Deziderijaus Burbo ir vokietės Jadvygos Henrietos Dannebauer šeimoje, kurioje augo dar vienas sūnus.
1909 metais aukso medaliu baigęs Astrachanės gimnaziją, medicinos studijuoti V. Burba įstojo į Kazanės universitetą. Studijuodamas įsijungė į revoliucinę veiklą. Po poros metų už dalyvavimą studentų demonstracijoje iš universiteto buvo pašalintas, bet rankų nenuleido – studijas tęsė Lenkijoje, Krokuvoje.
Kai studentams buvo paskelbta amnestija, V. Burba sugrįžo į Kazanę ir ten 1916 metais baigė universitetą.

Pavardę pakeitė prieš atvykdamas į Lietuvą

Netrukus po studijų jaunas gydytojas V. Burba buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę ir išvyko į Kubanę, į frontą. Ten jis dirbo gydytoju kavalerijos pulke.
Po demobilizacijos grįžęs į Kazanę drauge su žmona gydytoja Jakaterina Novikova V. Burba nutarė vykti į Kule Kimi kaimą Totorijoje. Ten ir prasidėjo jo savarankiškas gydytojo darbas. Jis ėmė teikti chirurginę, o žmona – akušerinę pagalbą.
1920 metais V. Burba buvo paskirtas vadovauti Joškar Olos ligoninei. Kurį laiką specializavosi Kazanės klinikose pas prof. Višnevskį, o netrukus po specializacijos V. Burba pareiškė norą išvykti į Lietuvą. Anuomet galiojo tokia tvarka – tik turintys chirurgų specializaciją gydytojai galėjo eiti ligoninių skyrių vedėjų pareigas.

Pradžia – primityvioje ligoninėje

Beje, nuo gimimo iki tol, kol sulaukė 29 metų, gydytojas nešiojo Burbo pavardę ir tik tuomet, kai panoro išvykti į Lietuvą, Rusijos valdžiai pateikė tėvų dokumentus ir gavo diplomatinį leidimą išvykti bei galimybę savo pavardę susilietuvinti. Ir šia galimybe pasinaudojęs tapo Burba.
Iš Rusijos į Mažeikius V. Burba atvyko 1923 metų gruodį nemokėdamas nė žodžio lietuviškai. Tai, kad nemokėjo lietuvių kalbos, naujajam ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjui sunkino darbą: su ligoniais bendrauti jam tekdavo per vertėją. Šis ne visada tiksliai išversdavo pacientų nusiskundimus.
Be to, V. Burbai dirbti teko primityvioje, dar neseniai įsteigtoje 20 lovų ligoninėje, su vienu felčeriu, be pagalbinio personalo, beveik be medicininių instrumentų.

Vienas iš trisdešimt septynių chirurgų

Atvykęs į Mažeikius chirurgas neturėjo su kuo pasitarti, pasikonsultuoti chirurgijos klausimais, nes aplink arti nebuvo šios srities specialistų.
Profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Vytauto Zyko straipsnyje „Chirurgai ir akademinės chirurgijos raida Kaune 1941–1998 metais“ rašoma, kad paskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais veikė 75 valstybinės ir privačios ligoninės. 1940 m. buvo 1370 gydytojų. Plataus profilio medikai teikė gyventojams įvairią medicinos pagalbą, kartu ir chirurginę. 1939 metais apskričių centruose dirbo iš viso 37 chirurgai. Vadinasi, visoje apskrityje buvo vos po vieną ar, geriausiu atveju, po du chirurgus. Tarp jų minimas ir Mažeikiuose įsikūręs V. Burba.

Ligoninę augino ir plėtė

Energingas gydytojas Mažeikių ligoninę gana greitai išplėtė iki Lietuvoje žinomos medicinos įstaigos, į kurią gydytis atvykdavo žmonės iš visos Žemaitijos.
1926 metais ligoninėje įsteigta klinikinė laboratorija, kurioje V. Burba iš pradžių pats darė tyrimus. Po dar poros metų ligoninė gavo rentgeno aparatą, dirbti pradėjo dar 2 gydytojai – pediatras ir terapeutas.
1931 metais ligoninėje dirbo 2 gydytojai, 3 seselės, 4 slaugytojos, virėja, skalbėja, ūkio vedėjas ir sargas. Už stacionarinių ligonių gydymą buvo imamas 7 litų mokestis už parą, o už ambulatorinių – 2,5 lito už dieną. Prie ligoninės veikė ambulatorija.
V. Burbos pastangomis ir iniciatyva, 1938 metais buvo pastatyta nauja Mažeikių ligoninė. Dabar šiame pastate veikia Psichiatrijos skyrius.

Stengėsi įnešti naujovių

V. Burba skaitė daug profesinės literatūros. Istorijos šaltiniuose minima, kad medicininę literatūrą jis gebėjo skaityti 7 kalbomis. Per atostogas jis sta-žuodavosi užsienyje ir savo darbe stengėsi ne tik pats taikyti naujoves, bet ir tai, ką sužinodavo, jis perteikdavo ir kolegoms. V. Burba buvo įvairių kursų medikams iniciatorius bei organizatorius, jis į ligoninę priimdavo studentus, norėdamas suteikti jiems galimybę praktiškai pritaikyti studijose įgytas teorines žinias.
Skaičiuojama, kad V. Burba parašė 10 mokslinių straipsnių, respublikinėse konferencijose ir chirurgų suvažiavimuose perskaitė 14 pranešimų.
Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo daryti juosmeninę anesteziją, skeletiniu tempimu gydyti kaulų lūžius. Jis drauge su savo mokine ir kolege gydytoja Stefanija Žilinskaite įėjo ir į Lietuvos širdies chirurgijos istoriją. Mažeikiškiai 1946 metais pacientui užsiuvo širdies žaiz-
dą.

Geras žmogus ir puikus specialistas

Amžininkų prisiminimuose V. Burba išliko kaip labai geros širdies, išmintingas, solidus žmogus ir puikus savo srities specialistas, kuris buvo gerbiamas ir pacientų, ir kolegų.
Docentas, įžymus Lietuvos chirurgas ir daugelio chirurgijos sričių pradininkas Lietuvoje Algirdas Stropus, kuriam 1928–1929 metais Mažeikiuose pačiam teko galimybė pažinti V. Burbą, apie jį atsiliepė taip: „Aš juo žavėjausi, jį stebėjau, man imponavo jo išvaizda, manieros. Tai lėmė mano pasirinkimą.“

Net ir išėjęs į pensiją V. Burba dar lankydavo ir konsultuodavo kolegas, bendraudavo su ligoniais. Gydytojas mirė 1966 metais, jis palaidotas Mažeikių kapinėse.
Pagerbiant V. Burbos atminimą, viena Mažeikių senamiesčio gatvė pavadinta jo vardu. Chirurgės S. Žilinskaitės iniciatyva ligoninės skverelyje buvo pastatytas V. Burbos biustas, o 2006 metais jam suteiktas Mažeikių miesto Garbės piliečio vardas.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus virtualios galerijos
Loreta BUTKUTĖ