Choreografė nebijo gyvenimo sunkumų ir tebešoka kartu su auklėtiniais

Mažeikių moksleivių namų šiuolaikinių šokių kolektyvo „Ritmas“ vadovė Irena Valiuvienė – viena vyriausių amžiumi dar tebedirbančių Mažeikių choreografių. Nuo pirmos klasės su šokiu draugaujanti moteris sako, kad dar ir dabar su auklėtiniais scenoje tenka pašokti kartu.
KAIMO VAIKAS
Per visą pokalbį choreografė nuolat primindavo, kad ji yra kaimo vaikas: kilusi iš Akmenės rajono, Kairiškių kaimo. Šis faktas ne kartą nulėmė Irenos gyvenimą. Jei ne tas „kaimo vaikas“, gal, pasak pedagogės, jos gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip.
Įvairiausi Irenos gabumai pasireiškė nuo pat jos pirmųjų moksleiviškų dienų: mokydamasi Kairiškiuose, o vėliau ir Tryškių vidurinėje mokykloje ji dainavo, šoko, deklamavo, vaidino, buvo viena geriausių mokyklos sportininkių. Choreografė mini jos talentus puoselėjusių mokytojų pavardes. „Aukso kalnus galėčiau atiduoti mane mokiusiems mokytojams. Jie lavino ne tik protą, suteikė žinių. Turėjome laisvę žodžiui, darbams, mokytojai buvo demokratiški. Bet pareigingumas, sąžiningumas buvo aukščiau visko. Tokia mokykla turėtų būti ir dabar“, – teigė pašnekovė.
PAGUNDŲ IR SIŪLYMŲ BUVO DAUG
Trisdešimt metų su vaikais dirbanti moteris prisipažino, kad niekada nebuvo gera matematikė ar fizikė – ją traukė visiškai kiti dalykai. Dar antroje klasėje iš Vilniaus atvažiavę žmonės rinko gabius šokiui vaikus. „Kadangi buvau labai liekna, mažai svėriau, buvo maža kojytė, pasirinko mane. Bet tada neišleido tėvai. Atseit, kur čia kaimo vaikas kažkur važinėsis, be to, ir pinigų nesą. Taip tada ir likau kaime“, – šypsosi Irena.
Vidurinėje mokykloje auklėtoja norėjusi, kad mergina studijuotų istoriją, kūno kultūros mokytojas siūlė stoti į tuo metu garsią Panevėžio sporto mokyklą, kadangi buvo rajono rekordininkė šuolio į tolį rungtyje. Vėlgi lėmė tas tėvų „kaimo vaikas“.
Meno būrelio vadovė orientavo į konservatoriją studijuoti teatrinio meno. Šioje srityje Irena taip pat turėjo gabumų, todėl, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, važinėjo į Telšius, vaidino Žemaitės liaudies teatre.
Irenos nuopelnai įvertinti ir čia: dukart ji tapo geriausio moters vaidmens atlikėja.
MOKYTOJAI – VYRAI
„Vėliau buvau gavusi kvietimą filmuotis Lietuvos kino studijoje, bet, prisiklausiusi įvairių, net ir negatyvių nuomonių apie darbą kine, nusprendžiau atsisakyti.
Bet į Kauną, ten, kur suko kažkokį filmą, nuvažiavau. Ten pamačiau kažką, kas man nepatiko, tad sėdau į autobusiuką ir – atgal į kaimą. Dabar jau aš pati nusprendžiau, kad tokie dalykai – ne kaimo žmogui. Tada man buvo gal 17 metų“, – prisimena Irena.
Apibūdindama mokyklinius laikus, choreografė džiaugėsi, kad vidurinėje mokykloje beveik visi mokytojai buvo vyrai, moterys – tik dvi. Tai, jos nuomone, suformavo fizinę ištvermę viskam ir visam gyvenimui.
Baigus vidurinę, iškart įstoti nepavyko, tad ketverius metus išdirbo pionierių vadove mokykloje, toliau lankė dramos užsiėmimus, vadovavo šokių būreliui.
Ketvirtais metais vėl bandė stoti, bet pritrūko keleto balų.
„Ir pati nelabai žinojau, ko norėjau. Man trūko tos kelrodės žvaigždės, kažko panašaus į vadybininką, kuris nurodytų ar padėtų apsispręsti, ko noriu. Tada gal nebūtų buvę tokio mano „blūdinėjimo“, – svarstė Irena.
ŠOKO „VĖTRUNGĖJE“
Galų gale trykštanti energija, nesiskundžianti sveikata mergina be jokių pasiruošimų, repetitorių įstojo į tuometinio Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą. Vėliau jis buvo perorganizuotas į Klaipėdos konservatoriją.
„Puikiai išlaikiau egzaminus, tik iš lietuvių kalbos ketvertą gavau. Gavau padidintą stipendiją ir buvau vienintelė pirmakursė studentė, šokusi Klaipėdos „Vėtrungėje“. Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes čia šoko tik vyresnių kursų studentai“, – pasakojo Irena.
Kadangi moteris puikiai valdė oratorinį meną, jai teko būti ir „Vėtrungės“ koncertų vedėja.
Choreografė sako, kad dabar studentai gyvena atskiruose kambariuose po kelis, turi visus patogumus, o tada ir bendrabutis, ir institutas buvo sename pastate po vienu stogu.
„Beveik niekur nereikėdavo vaikščioti, tad nežinodavome, kada baigėsi žiema ir prasidėjo pavasaris. Net batų įvairiems sezonams nereikėjo. Viskas tada buvo labai smagu“, – juokėsi moteris.
SU VAIKAIS –
VIENA PIRMŲJŲ
Su „Vėtrunge“ teko nemaža pakeliauti, lankytasi Rusijoje, net Užuralėje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Šokėjai žinojo, kad su jais nuolat keliauja saugume dirbantys palydovai.
„Nors apie tai žinojome, bet mažiausiai kreipdavome dėmesio. Tie palydovai į traukinį įlipdavo kartais Vilniuje, kartais net Maskvoje ar dar kur kitur, bet studentas – toks sutvėrimas, mažai ką imantis į galvą“, – teigė Irena.
Diplominį darbą su šokių kolektyvu būsimoji choreografė kūrė Mažeikiuose. Tada dirbo kultūros skyriuje, o šokių užsiėmimai vykdavo senuosiuose kultūros namuose, dabartinėje Vasario 16osios gatvėje.
Irena prisimena, kaip tada susirinko apie 200 norinčių šokti vaikų. Visų priimti sąlygų nebuvo, tad reikėjo apsiriboti puse jų. Mažeikiai turėjo keletą suaugusiųjų šokių kolektyvų, bet dirbti su vaikais pradėjo viena pirmųjų.
Studijų diplome buvo įrašyta: baigė LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultetą ir įgijo pedagogėsbaletmeisterės specialybę.
DUKRA PASUKO
MAMOS PĖDOMIS
Pradėjus dirbti Mažeikiuose, vieni pirmųjų įsimintinų koncertų buvo pasirodymai Kauno profsąjungų rūmuose. Dar ir dabar Irena tebesaugo atviruką, kuriame dėkojama už šiltą ir gražų pasirodymą.
Mažeikiuose gimė ir pirmasis sūnus Kornelijus. Irena prisimena, kaip, repetuojant diplominiam koncertui, prieš Naujuosius metus koncertmeisteris Eugenijus Lukavičius po kultūros namų langais nuolat laikydavo mašiną. Paklaustas, kodėl jis taip daro, atsakė bijantis, kad Irena nepradėtų gimdyti, tada tektų vežti į gimdymo skyrių.
Dirbant su tuometinės Kompresorių gamyklos ansamblio šokėjais teko dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje. Tada buvo ką tik gimęs antrasis sūnus Vytenis, tad su juo tekdavo sėdėti tėvui.
„Įsivaizduojat – tėvas sėdi su kūdikiu, o mama trypia dainų šventėje“, – juokėsi Irena.
Abu sūnūs mamos kolektyvuose šoko po devynerius metus, dukra Ramona – penkiolika, ir dabar yra choreografijos studijų pirmo kurso studentė. Irena prisimena, kaip jos mažylė dukra dalyvaudavo repeticijose: pamiega, atsistoja, pašoka ir vėl miega.
SU VADOVE
ŠOKA KARTŲ KARTOS
Per trisdešimt darbo Mažeikiuose metų teko dirbti įvairius darbus, bet Irena nė karto nebuvo išsiskyrusi su šokio kolektyvais. Vadovavo vaikų šokių kolektyvui dirbdama lopšelyjedarželyje, penkiolika metų vedė moterų aerobikos kursus, po darbo darželyje perėjo į Moksleivių namus, jau dešimt metų turi choreografijos pamokas „Žiburėlio“ pradinėje mokykloje.
Kiek per tuos metus šokio išmokyta vaikų, kiek turėta kolektyvų, dabar jau sunku suskaičiuoti. Pedagogė džiaugiasi, kad buvo pirmoji šokių mokytojų bene šešioms ar septynioms merginoms, pasirinkusioms choreografijos studijas ir dabar vadovaujančioms šokių kolektyvams.
Dabartinių auklėtinių grupėse – Irenos buvusių šokėjų anūkai ir vaikai.
Pedagogė sakė, kad būta visko: ir gero, ir blogo, bet apie negatyvius dalykus nemėgstanti kalbėti. Dalyvauta tikriausiai visose Mažeikiuose vykusiose šokių šventėse. Su šypsena Irena prisimena, kaip kartą, vienai šokėjai pritrūkus porininko, ji puikiai sušoko vyro vaidmenį ir niekas jos nepažino.
Dalyvaujant Respublikinėje dainų šventėje vadovė pamatė, kad vienas šokėjas vaikšto abi kojas atsukęs į vieną pusę.
„Pasirodo, jis atsivežė abu vienos kojos batus. Taip ir prašoko visą dainų šventę su į vieną pusę žiūrinčiais batais“, – linksmai pasakojo choreografė.
MAŽIEJI ŠOKĖJAI
LAIMĖJO GRAND PRIX
Tarptautinę šokio dieną dabartinis Irenos vadovaujamas šokių kolektyvas „Ritmas“ pasitinka gražiais laimėjimais. Prieš kelias savaites kolektyvas pateko į šokių festivalio „Noriu kilt 2007“ finalininkų grupę ir gegužę šoks Vilniuje.
Didžiausiu laimėjimu Irena vadina savo kolektyvo pasirodymą pernai Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame šokių festivalyje. Mažųjų šokėjų grupė čia tapo Grand prix nugalėtojais, tad šiemet jie šiame konkurse dalyvaus be atrankos. Ruošiasi festivalyje dalyvauti ir „Ritmo“ vyresniosios grupės.
„Vienas šio festivalio ypatumų yra tai, kad bent kiek su savo kolektyvu reikia šokti ir jo vadovui. Tad teko su mažiukais šokti kartu ir pernai, ruošiuosi tai daryti ir šiemet – šoksiu krokodilo vaidmenį. Kaip bus su vyresniaisiais – nežinau, bet šoksiu kartu. Taigi tenka ir dabar prisiminti studentiškus laikus“, – šypsojosi pašnekovė.
NIEKAD NESIRGO
Irena įsitikinusi, kad šokis yra mažas teatras. Be dainavimo, šokimo, vaidybos, čia reikia mokėti ir pasisiūti, ir sumodeliuoti, ir daug kitokių dalykų. Tad jos vaikystėje ir jaunystėje įgyti įgūdžiai dabar labai praverčia.
Moters supratimu, šokyje turi būti siela, emocijos, nuo scenos turi plaukti estetika ir pasigėrėjimas, romantika.
„Pliko šiuolaikinio šokio nepripažįstu. Šokis neturi būti perkrautas, žiūrovas jį matydamas turi ilsėtis.
Mano darbas – įvairiažanris: duodu vaikams ir pasivartyti, nevengiam breiko, diskotekinės, klubinės muzikos, bet važiuojant į festivalius žinau, ko ten reikia, tad tenka ta linkme ir dirbti“, – sako choreografė.
Paklausta, ar nesunku nuolat būti žvaliai, energingai, juk kartais užplūsta prasta nuotaika ar kankina liga, šokio meistrė šypsodamasi sako: „Niekad nesu sirgusi ir nė kartą neturėjau nedarbingumo lapelio. Nebet per gimdymus. Ką jau davė Dievas – davė sveikatos. Šiaip, kuo man sunkiau, tuo geriau. Tikriausiai tokia mano prigimtis“.
Jono STRAZDAUSKO
nuotrauk.: Šis iš Klaipėdos parsivežtas apdovanojimas – vienas svarbiausių kolektyvo laimėjimų kolekcijoje.