Dainų šventės prisiminimai išliks ilgam

Pirmoji Lietuvos dainų šventė nuskambėjo Kaune 1924-ųjų metų vasarą, o šiemet paminėtas šio per muziką, dainas, šokius, teatrą lietuvių tautinę tapatybę žadinančio, sutelkiančio ir suvienijančio renginio šimtmetis. Go Vilnius nuotr.

Dalies lietuvių širdys praėjusią savaitę plakė vienu – dainų, šokių ir muzikos – ritmu. Nuaidėjusi šimtmečio Lietuvos dainų šventė vainikavo ir įprasmino didžiulį ir kantrų kolektyvų bei jų vadovų darbą, atliktą ruošiantis šiam neeiliniam renginiui.
37 tūkstančių šventės dalyvių būryje šoko, dainavo, vaidino ir kiek daugiau nei šeši šimtai Mažeikių rajone veikiančių kolektyvų atstovų.
Šventėje dalyvavę ir ją stebėję mažeikiškiai tikina: visą savaitę juos lydėjo didžiulis bendrystės ir vienybės jausmas.

Žmonės – tradicija ir gyvybė

Lietuvos dainų šventės organizatorių teigimu, prabėgęs šimtmetis Lietuvai ir lietuviams buvo puiki proga įvardyti savo esmę.

„Kas yra šimtmetis? Tai laikas, per kurį užaugome kaip valstybė, subrendome kaip visuomenė, sužaliavome kaip giria, kurioje kiekvienas medis turi savo balsą. Tas balsas – laisvos ir kuriančios Lietuvos balsas. Tas balsas – mūsų atmintis. Tai tavo ir mano balsas, reiškiantis mus vienijančią tradiciją, jos gyvybę.
Mes, dainuojantys ir šokantys žmonės, ir esame ta tradicija, ta gyvybė, išlikusi per amžių. Esame unikali gentis, susitinkanti kas kelerius metus ir prabylanti sava kalba. Šios genties kalba sutampa su žemės kalba. Su paukščio ir upės, su kultūros ir atminties kalba, nes mūsų kalba yra gyvybės kalba, todėl ją suprantame visi, priklausantys ypatingajai Cantor Lituanus – lietuvių dainingųjų – genčiai“, – tokiais pamąstymais apie laiką, prabėgusį nuo pirmosios dainų šventės iki dabar, dalijosi organizatoriai.

Jie kvietė Lietuvoje ir kituose pasaulio kampeliuose gyvenančius lietuvius susitikti – dainuoti, šokti mūsų istoriją ir mūsų dabartį, o jubiliejinės dainų šventės programoje atrasti reikšmingiausią žodį „gyvybė“ – žmogaus ir kultūros, medžio ir paukščio, būtojo ir esamojo laiko.

Šiek tiek skaičių

O dabar – apie jubiliejinėje dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ dalyvavusius mažeikiškius.
Iš viso jų į Vilnių buvo išvykę 633. Tarp jų – 585 suaugusieji ir vaikai, dalyvaujantys dainų, šokių kolektyvų, mėgėjų teatro trupės veikloje, 25 vadovai ir 23 lydintys asmenys. Didžiąją dalį – daugiau nei 70 proc. šventėje dalyvavusių mažeikiškių – sudarė vaikai ir jaunimas.

Daugiausia mažeikiškių – 259 – dalyvavo Šokių dienoje, 230 – Dainų, 106 – Folkloro.
Tam, kad rajono kolektyvai galėtų dalyvauti svarbiausiame šių metų Lietuvos kultūros renginyje, puikiai atrodytų ir reprezentuotų Mažeikių rajoną, buvo reikalingi pinigai. Mažeikiškių dalyvavimas Dainų šventėje finansuotas savivaldybės biudžeto lėšomis.

Dar žiemą buvo suskaičiuota, kad kolektyvų aprangai atnaujinti reikia 48,5 tūkst. eurų, o kolektyvų nuvežimas į Vilnių ir pavėžėjimas šventės dienomis atsieis apie 30 tūkst. eurų.
Vėliau Mažeikių rajono 2024 m. biudžete, Ugdymo kokybės ir mokymosi aplinkos užtikrinimo programoje, dalyvavimui respublikinėse dainų ir šokių šventėse kolektyvų aprangai buvo numatyta skirti 32 tūkst. eurų. Kultūros veiklos ir sporto plėtros programoje – 53 tūkst. eurų. Iš kurių 31,3 tūkst. eurų – atributikos, transporto išlaidoms, kolektyvų aprangai – 21,7 tūkst. eurų.

Pristatė Mažeikių rajono vertybes

Praėjusį pirmadienį pirmieji į šventę išvyko mūsų rajono šokių kolektyvai. Visą savaitę dalyvaudami intensyviose repeticijose jie ruošėsi Šokių dienai ir pagrindiniam jos koncertui „Amžių tiltais“.
Net keturios mažeikškės choreografės: Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė, „Kauškučio“ meno vadovė Jolanta Tendienė, direktorės pavaduotoja ugdymui Ramunė Zelbienė, Olga Gross ir Danguolė Dapšytė – dirbo koncerto „Amžių tiltai“ kūrybinėje grupėje.

Keturios mažeikiškės choreografės (iš kairės į dešinę) Olga Gross, Jolanta Tendienė, Danguolė Dapšytė, Ramunė Zelbienė – šokių dienos koncerto antrosios dalies „Aukso tilteliu šeimynėlė“ suėjo. Kartų tiltas“ kūrėjos, baletmeisterės.

Pirmieji iš mažeikiškių savo pasirodymais žiūrovus ir klausytojus antradienį vykusioje Folkloro dienoje „Rasi rasoj rasi“ ir jos renginiuose džiugino folkloro kolektyvai: „Alksna“, „Alksniokā“, „Rėmolē“, „Rėmoliokā“, „Ašvija“, jungtinis tradicinių kanklių bei vokalinės grupės ansamblis „Žemaitėjės vakā“.
Folkloro ansamblio „Alksna“ nariai renginio „Širdy nešiojuos“ dalyviams ir žiūrovams pristatė mūsų savivaldybės vertybę – kalvystės tradiciją, o Bernardinų sode vykusiame sambūryje „Šviesa iš šaltinių“ – unikalų Račių alkakalnį ir iš jo srovenantį Gyvąjį šaltinį.

„Kauškučio“ šokėjai intensyvioje, emocingoje, jausmingoje, šiltoje šimtmečio Dainų šventėje.

Pamažu grįžtama prie šaknų

„Alksnos“ narei Raimondai Česnauskienei ši Dainų šventė, kurioje moteris dalyvavo, – ketvirtoji. Pirmąkart į šventę ji vyko dar studijuodama Šiaulių pedagoginiame universitete – drauge su kitais tuo metu lankyto folkloro ansamblio nariais.

„Tada buvo Lietuvos Nepriklausomybės aušra – didžiulis pakilimas, kai žmonės buvo tiesiog įsielektrinę tautiškumu, lietuviškumu. Atsimenu, buvo kažkokios parodos atidarymas, ant laiptų stovėjo žmonių būrys ir taip iš niekur nieko, savaime ėmė vilnyti daina. Matyt, buvo išsiilgę to, kas sava, lietuviška“, – prisiminė „Santarvės“ pašnekovė.

Ansambliai „Alksna“ ir „Alksniokā“.

Paskui, jau po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, kurį laiką folkloras pačių žmonių, valdžios buvo tarsi nustumtas į šoną, primirštas. Neva „kaimiečių užsiėmimas“. Dabar situacija gerėja, žmonės nebesigėdija lietuviškumo, etnokultūros – savo šaknų.
„Kiti galbūt mane palaikys savanaude. Bet man atrodo, kad folkloras yra visų versmių versmė, gyvoji tradicija. Visi iš tos versmės semia. Ir jei ši versmė išseks, išdžius visos upės“, – kalbėjo R. Česnauskienė.

Svarbiausias dalykas bendrystė

Ansamblio „Alksna“ atlikėją labiausiai džiugina tai, kad sostinėje pavyko pagauti ir pajausti bendrystę su kitais žmonėmis – renginius aplankiusiais žiūrovais, šventės dalyviais.

Kaip pavyzdį mažeikiškė paminėjo sambūrį „Šviesa iš šaltinių“. Jame susitiko įvairiose Lietuvos kertelėse gyvenantys žmonės – su savo tarmėmis, su savo atsivežtu vandeniu. Jie natūraliai, paprastai vieni kitiems pasakojo apie savo krašto gražiausias, įdomiausiais, išskirtines vietas, ten tekančias versmes.
„Ir pajauti Lietuvą, pamatai ją kaip ant delno – tokią skirtingą, bet tuo pačiu ir panašią.

Dainų šventėje Mažeikiams atstovavo ir ilgametis „Saulės“ šokėjų bei orkestro „Griaustinis“ kūrybinis duetas.

Kai lipi ant scenos, jaudiniesi, kaip atrodysi, kaip ir ką sakysi. O tos akimirkos, kai pagauni ir pajunti žmonių bendrystę, labai svarbios ir brangios. Nemoku vaizdžiai pasakyti, bet tai buvo didžiulė bendrystė. Man atrodo, kad bendrystė ir yra pats svarbiausias Dainų šventės dalykas“, – mintimis dalijosi R. Česnauskienė.

Vyko ypatingoje vietoje

Kitai mažeikiškei, Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro režisierei Airidai Lementauskienei, ši dainų šventė taip pat buvo ketvirtoji. Du kartus šventėje ji dalyvavo kaip „Kauškučio“ šokėja, o paskui – kaip režisierė, paruošusi mėgėjų teatro kolektyvus.

„Santarvės“ pašnekovė tvirtino, kad galimybė dalyvauti istorinėje Dainų šventėje bei jos Teatro dienoje „Esaties lieptais“ – didžiulis džiaugsmas. Juolab kad ji vyko ypatingoje vietoje – Valdovų rūmuose.
„Buvome sutelkti rūmų menėse. Buvo prabangu, iškilminga, didinga. Prie Valdovų rūmų nusidriekė didžiulė žmonių, norėjusių patekti į Teatrų dieną, į tas menes, eilė. Sulaukėme gražių atgarsių, patyrėme ir išgyvenome Lietuvos teatro žmonių vienybę ir vienybę visų, kaip piliečių. O juk Dainų šventės esmė ir yra suvienyti lietuvius per meną, per kūrybą“, – kalbėjo režisierė.

Teatro dienoje šurmuliavo Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktoriai.

Įgijo vertingos patirties

Mažeikiškiai aktoriai šventėje įkūnijo bufonus – renesansinius satyrinius juokdarius. Jie buvo tie, kas vedžiojo publiką po rūmų menes.
Pasak A. Lementauskienės, mažeikiškiams aktoriams gyvas bei labai artimas kontaktas dovanojo ir daug improvizacijos, ir vertingos patirties, nes jie „čia ir dabar“ turėjo klausytis, žiūrėti, kalbinti, reguliuoti publikos srautus, pristatyti, ką žmonės menėse mato. O po to aktoriai kėlėsi į didžiąją sceną, kur mažeikiškiai, rokiškėnai mėgėjų teatrų aktoriai bei šokėjai iš Veliuonos drauge vaidino ištraukas iš „Barboros Radvilaitės“ dramos pagal Juozą Grušą.

Režisierės teigimu, galioja dėsnis: kuo daugiau atiduodi, tuo paskui pajuntamas nuovargis yra prasmingesnis.
„Kiekvienam žmogui ir kiekvienam kolektyvui svarbu, kiek jis gali prisidėti prie šventės, kiek jo reikia. Džiaugiuosi, kad mes šį kartą maksimaliai prisidėjome prie Dainų šventės Teatro dienos.
Man Dainų šventė reiškia susitelkimą, vienybę ir tikrą lietuviškos dvasios palaikymą. Juk ta dvasia ir yra dainoje, šokyje, kuris ėjo kartu su mūsų tauta kaip prigimtinis, išskirtinis mūsų tautos bruožas. Daina turbūt pirmiausia, tada šokis. O teatras jungia ir dainą, ir šokį ir džiugu, kad jis jau yra atsiradęs Dainų šventėje“, – apibendrino pašnekovė.

Šventė baigėsi, bet įspūdžiai liks ilgam

Šimtmečio dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ patirtomis emocijomis ir įspūdžiais mažeikiškiai dalijasi ir socialiniuose tinkluose.
Mažeikių kultūros centro choro „Draugystė“ narė Tatjana Kinčinienė sekmadienį rašė: „Dar ir dabar esu pilna nepakartojamų emocijų ir tik po truputį ateina suvokimas, kokiame galingame renginyje buvau. Vingio parko estradoje, po kupolu, sustoję dainavo 11905 dainininkai iš Lietuvos ir iš viso pasaulio, o jiems pritarė tūkstančiai klausytojų. Kūnas šiurpo, ašaros byrėjo nuo dainų grožio ir galingo skambaus garso… Štai kur tautos galia ir vienybė.“

Vytauto Klovos muzikos mokyklos jungtinis tradicinių kanklių ir vokalinės grupės ansamblis „Žemaitėjės vakā “.

Iš Mažeikių kilęs, Vilniuje šiuo metu gyvenantis Armandas Peldis prisiminė: kai 2018 metais Lietuva minėjo savo valstybingumo šimtmetį, jis stebėjo Dainų šventę per televizorių ir pamatęs, kas šios šventės metu vyksta Vilniuje, pasižadėjo sau ten nuvykti ir visa tai savo akimis pamatyti, patirti.

„Praėjo šešeri metai ir štai aš čia, paaugęs, tačiau ne ką mažiau mylintis savo tėvynę nei anksčiau.
Dainų dienos pagrindinį koncertą pradedame „Tautiška giesme“. Beveik 12 tūkstančių choristų, kartu su, mano skaičiavimu, dar maždaug 20–30 tūkstančių žiūrovų pradeda giedoti šį muzikinį šedevrą ir mano gerklę užpildo kamuolys. Tai supratimas, kiek mūsų daug ir kokie mes visi galingi, kai esame kartu. Kaip vienas. Tai akimirka, kai tu suvoki, apie ką yra lietuvybė. Apie vienybę! Mes turime kuo didžiuotis, tad ir didžiuokimės, skleiskime pasauliui žinią, jog Lietuva – pasaulio tautiškumo ir meno centras.
Kaip ir prieš šešerius metus, taip ir šiandien aš pasižadu sau dalyvauti kitoje Lietuvos dainų šventėje, tačiau jau ne kaip žiūrovas, o kaip dalyvis“, – savo šalimi ir jos žmonėmis didžiuojasi mažeikiškis.
Nuotr. iš šventės organizatorių ir dalyvių archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto