Danutė Venckutė-Želvienė: „Lietuviai buvo vertinami kaip geri darbininkai ir dori žmonės“

Venckų šeima Sibire. Dimitrovka, 1953 m. kovo 23 d.

Danutė Venckutė-Želvienė buvo šešerių, kai jos šeimą, gyvenusią Telšių rajono Mitkaičių kaime, 1948-ųjų gegužę ištrėmė į Krasnojarsko kraštą.
Danutė daug prisimena, pasakoja plačiai, vaizdingai, nukrypdama į detales. Jos vaikai sako, kad tiek prisimindama ji galėtų ir knygą parašyti. Nerašo.

Šiandien pasekime moters, kuri jau daug metų gyvena Mažeikiuose, atminties siūlu, pajuskime jos širdies skausmą – nors maža būdama Danutė buvo tėvo numylėtinė, Sibiro prisiminimai – vis apie mamą…

Gyvenimas Mitkaičiuose

Šeima mūsų buvo didelė: tėvas su mama, trys mano broliai ir aš, mažiausia, tėvo numylėtinė. Tėvai ūkį buvo nusipirkę. Mama kilusi iš Skaudučių kaimo, tėvas – iš Morkiškių.
Troba buvo didelė, dviejų galų. Klėtis, didelė įvažiuojama daržinė, didelė jauja linams džiovinti, nauja pirtis, kūtės. Du prūdai, du šuliniai su svirtimis, nemažas sodas, gėlių darželis… Šventinės ir darbinės rogės, brikelė išeigai ir darbiniai ratai…

Žemės buvo 25 hektarai, apie 10 hektarų miško. Ir gyvulių mus išvežant turėjom nemažai:12 karvių, 6 ar 7 arklius, eržilas išeigai – nuvažiuoti į bažnyčią ar į miestą. Dar buvo paukščių, avių, veršių…
Tėvai visada samdė vaikį ir mergę. Daug prie ūkio dirbo ir mano broliai, tik man jau neteko.

1948 metų gegužės 22-osios rytas

Auštant kažkas stipriai pradėjo belsti į langą. Miegojau mamos lovoje. Tėtės troboje jau nebuvo – išėjo arklių apžiūrėti. Prisimenu, prispaudžiau mieguistą nosį prie lango stiklo. Matau: dideli dėdės, šautuvai ant pečių, kitam – rankoje. Vaikiška mintis: žaidžia karą.
Mama greitai apsirengė ir mane aprengė. Pamatę grįžtantį tėvą vyrai atstatė šautuvus.

Įsakė kinkyti arklius – reikėsią šeimyną pavežti iki Nevarėnų. Mudvi su mama įlipome į vežimą ir sėdim.
Mama verkia: vis vien sušaudys, kam tą mantą krautis… Nė vieno stribitelio nepažinom, tik vienas iš jų buvo geresnis ir prišnekino mama pasiimti mantos. Pats dengė divonus ant grindų, mama krovė. Vis glausčiaus jai apie kojas.
Ir šiandien esu dėkinga mamai, kad kartu pasiėmė, kad nepaliko savo seseriai Liudvikai.
Krasnojarsko kraštą pasiekėme tik antroje birželio pusėje.

Neišvežto brolio vargai

Kai atėjo mūsų išvežti, brolis Stasys jau mokėsi Telšių amatų mokykloje ir nebuvo namie. Paėmė mus: visus tris vaikus ir tėvus. Telšiuose, kai mus sugrūdo į vagoną, traukinys ne iš karto pajudėjo. Mama pro plyšį vagono sienoje pamatė vaikštantį apie vagonus Staselį. Jis kažkaip sužinojo apie mūsų paėmimą ir atbėgo į sotį ieškoti.
Mama kiek galėdama garsiau ėmė šaukti: bėk, bėk slėptis, kad tavęs nepagautų, pasislėpk! Staselis pabėgo o mus išvežė.
Kiek kartų mama gailėjosi, kad nepaėmė Staselio kartu, kiek kartų brolis dėl to, kad mamos paklausė, graužėsi!

Danutė su drauge. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje:
„Ilgam prisiminimui broliui Stasiui nuo sesutės Danutės“. Dimitrovka, 1955 m. lapkričio 10 d.

Kitą rytą po mūsų išvežimo Staselį pasikvietė mokyklos direktorius ir pranešė, kad jis pašalintas. „Eik, kur nori!“ – pasakė. Jam buvo tik 17 metelių. Grįžo į kaimą, ten vietos jau nebėra. Tėvas buvo spėjęs nuvesti eržilą pas kaimyną, jeigu ką… Iš kitų kaimynų apie tai sužinojęs brolis nuėjo jo atsiimti, gal galės parduoti… Kaimynas piktai aprėkė: „Kokį arklį, kokį eržilą? Neieškok, ko nepametei!“
Laimei, kad turėjo likimo draugą, tokį pat bedalį. Nutarė abudu važiuoti į Klaipėdą. Per vargus kabinosi į gyvenimą. Klaipėdoje ir liko visam laikui.

Kelionės vargai

Iš savo vaikiškų prisiminimų, neskaitant alkio, šalčio, nešvaros, atmenu savo klyksmus: Mama, duok pieno! Pienelio noriu!“
Vyrai sugalvojo: kai išleidžia „pod vagon“ (po vagonu – red. past.), prisirinkti, prisilaužyti medžio šakelių. Vagone žmonės turėjo didelį kibirą, jame užkūrus ugnį galima šį tą išvirti ar iškepti. Ir nesvarbu, kad dūmai akis graužia.

Prižiūrėtojai, tai pastebėję, kibirą atėmė ir išmetė, aprėkdami, kad visą vagoną sudeginsime. Galėjo visko nutikti. Važiavome tolyn į Rusiją, stotyse rusės buteliuose pardavinėjo virintą pieną. Mama pirko, bet aš vis tiek verkiau, kad neskanus, kam virintas, kad noriu mūsų karvių pieno…

Įsikūrimas ir gyvenimas

Išlaipino mus sotyje Tinskaja, po to penkis ar šešis kilometrus vežė mašinomis. Žiūrim: vidury laukų – didelė cerkvė, net trijų aukštų. Į tą cerkvę mus ir suvarė.
Lipame su mama aukštyn. Visur – narai gulėjimui prikalti. Dvi savaites ant narų prasivartėme. Po to žmones pradėjo išvežinėti nuolatiniam gyvenimui. Mus kraustė vėlai vakare. Nuvežė į kaimą ir išlaipino prie namo kiauru stogu.
Įėjome į vidų, o ten net lubų nėra. Subėgo vietiniai rusai pažiūrėti, kokie čia padarai atvažiavo. Rusės, pamačiusios, kad yra vaikų, bėgo atnešti pieno. Nieko daug jų neklausinėję ėjome į rusų gyvenamas trobas ir ieškojome, kur atsigulti. Atsimenu, kad jie ir patys ne kažin ką turėjo: didelis kambarys, stalas, lova, kelios taburetės…

Pirmoji nuotrauka Sibire. Mokinukai. Ust-Tuguša, 1949 m. kovo 15 d.

O mes neturėjome nieko. Viryklę pasidarėme lauke. Maža mano galvelė nežinojo, kur mama gavo katilą, samtį, bliūdelių. Tik atmenu, kad kelias lėkštes mama buvo iš namų pasiėmusi. Buvome penki šeimos nariai, tai tėvas su broliais padirbdino tris lovas, iš kažkur gavo plytų, pamūrijo pečių.
Pirmą vasarą broliai ir tėvas ganė ruskių karves. Tėvas labai stengėsi ir nupirko karvę (pirmas iš visų tremtinių). Vis sakydavo: „Turiu savo veršiuką, (t. y. mane), o mano veršiukas be pieno labai verkia ir neauga.“

Po poros metų atvežė ištremtų ukrainiečių. Sudraugavome.
Ten baigiau pradinę mokyklą. Visada buvome vadinami banderovcais. Nuo šeštos klasės perėjau į kitą mokyklą, nes mus perviliojo į kitą kaimą.

Lietuviai buvo vertinami kaip geri darbininkai ir dori žmonės, todėl kolchozų pirmininkai, ieškodami darbininkų, siūlydavo geresnes sąlygas ir persiveždavo ištisom šeimynom. Ten gavome gyventi naujam pastate, buvo klubas, pirtis, buvo ir srauni, švari upė, kurios vandenį naudojome ir maistui, ir buičiai.
Visi buvome sveiki, aš ūgtelėjau, vyresnysis brolis vedė ukrainietę Mariją, kurios visa šeima su mumis grįžo į Lietuvą. Daug visi dirbo, daug užsidirbo, prasigyveno, bet niekada nebuvo minties likti Rusijoje gyventi.

Lietuvoje: buožės išvažiavo, buožės parvažiavo

Išvažiavome iš tremties vietų 1958-ųjų kovo mėnesį. Tėvas juokavo: atvežė veltui, o dabar reikia bilietus pirkti.
Grįžom pro Maskvą, bet bilietus turėjome iki Telšių, su persėdimais. Jau broliui į Klaipėdą buvom konteineriu išsiuntę bačką sūdytų lašinių, mėsos, baldus, drabužius. Į Telšius grįžom keturiese, nes brolis su savo ukrainiete liko.
Sutikęs Telšiuose pažįstamą žmogų su kolūkio mašina, tėvas mus parsivežė į savo tėviškę Morkiškius. Čemodanai, ryšuliai…

„Buožės išvažiavo, buožės ir grįžo“, – supratome iš žmonių žvilgsnių. Susikraustę mantą pagyvenom ten gal kokią savaitę ir išvažiavome į savo Mitkaičius.
„Gyvensim savo troboje!“– visiems pasakė tėvas. Namus radom baisiausiai apleistus, aplūžusius. Išsivalėme, paremontavome. Atėjo į Klaipėdą konteineris su baldais ir visokiu geru iš Sibiro. Kolūkis davė mašiną, parsivežėm, trobą apstatėm, kuo apsirengti turėjom.

Mano mokslai ir mano gyvenimas

Sužinojau, kad Telšiuose yra rusų mokykla. Pirmieji mokslo metai prapuolė, tai norėjau baigti vidurinę, kad ir rusų. Padavėm su drauge dokumentus į rusų mokyklą, o rugsėjo 2 dieną jau buvom Žemaitės gimnazijoje.
Atkalbėjo, įtikino, kad neitume į rusų mokyklą, atsitiktinai Telšiuose mūsų sutikta moteris. Nueinam pas direktorių, o jis duoda parašyti pareiškimą, kad norime Žemaitės gimnazijoje mokytis. Mudvi nemokam lietuviškai rašyti, bet iš kabineto neinam.

Danutė su sūnaus Kęstučio šuneliu Mažeikiuose.

Direktorius suprato, iš kur mes grįžusios. Visaip graudino: kad bus sunku, kad neištempsim skaityt rašyt lietuviškai nemokėdamos (Sibire mokslus kasmet su pagyrimu baigdavau). Priėmė ir nuvedė mus į klasę, kur auklėtoja – rusų karininko žmona ir nemoka lietuviškai.
Mes per ją, o ji – per mus išmokome su kitais susikalbėti… Sėkmingai baigiau Žemaitės gimnaziją. Dėkinga esu tai nepažįstamai moteriai, kuri prišnekino mus neiti į rusų mokyklą.

Telšių švietimo skyriaus vedėjas sumalė mano gyvenimą. Norėjau į Klaipėdą studijuoti pedagogikos. Tam reikėjo Švietimo skyriaus rekomendacijos. Vedėjas įsirėmė į stalą ir pasipiktinęs išrėžė: buvę tremtiniai, buožės – ir tokie norite auklėti jaunąją kartą!? Net pamėlynavo rėkdamas. Išbėgau verkdama į autobusų stotį, autobuse visą kelią verkiau, namuose niekur sau vietos per ašaras neradau.
Likau namie. Atėjo pirmininkas ir pakvietė dirbti į grūdų sandėlį – sąskaitas išrašinėti. Ten sutikau buvusį tremtinį, kurio Sibire labai nenorėjau. Ėmė pas mane važinėti.

20 metelių teturėdama ištekėjau ir išvažiavau gyventi į Kaliningradą, mat vyro šeimai nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Ten pragyvenom dvejus metus. Po to valtimis persikėlėme gyventi į Smalininkus. Dviejų valčių reikėjo, nes karvė ir mūsų manta į vieną netilpo.

Sugyvenome dukrą Laimutę, tai visas mano užgyventas turtas. Grįžau pas mamą į Mitkaičius. Įsidarbinau pašte, ten dirbdama sutikau savo antrą vyrą Želvį. Jis baigė vairuotojų kursus, Mažeikiuose įsidarbino autoūkyje, mane įdarbino taupomojoje kasoje. Susituokėme. Apsigyvenom Mažeikiuose. Gimė sūnus Kęstutis. Išgyvenome su vyru 18 metų, jis jaunas mirė – turėdamas vos 52 metus. Dirbau tada Swedbanke kasininke-kontroliere. Dirbau iki 60 metų. Našlė esu jau 28 metus. Našlauti nėra sunku.
Tiek daug visko buvo… Pradėjau dainuoti tremtinių chore, važinėjome į keliones, į koncertus. Patyriau infarktą. Labai patiko Laimutės vaikus padėti auginti. Rodžiau jiems supantį pasaulį, mokiau jį pažinti, norėjau kuo daugiau jiems duoti.

Dar žvali, dar einu pavaikščioti apie kalnus. Gebu viena gyventi, nors vaikai dažnai lanko… Pripratau prie Mažeikių. Čia mano vaikai, bet tai jų miestas. Vyrą palaidojau Pikeliuose, pas jo artimuosius, pati noriu būti palaidota Pievėnuose, šalia savo tėvų.
Kuo ilgiau gyveni, tuo arčiau namų, arčiau savų traukia…
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Danutės VENCKUTĖS- ŽELVIENĖS šeimos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto