Dar vaikystėje žinojo, kad bus medikė

Poliklinikos slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vyresnioji slaugytoja Augenija Česnauskienė, kiek tik save prisimena, visada norėjo būti gydytoja. Nors ja moteris ir netapo, bet šiandien vis tiek turi teisę didžiuotis, nes yra pirmoji Mažeikiuose bendrosios praktikos slaugytoja, įgijusi Klaipėdos universiteto reabilitacijos ir slaugos bakalauro diplomą.
NENORĖJO SĖDĖTI KITIEMS ANT SPRANDO
Augenija sako, kad nuo pat mažų dienų, kiek tik siekia jos atmintis, norėjusi būti gydytoja. Tai tarsi kažkas kitas už ją buvo nusprendęs, arba tiesiog taip turėjo būti, ir mergaitės nekvaršino jokios kitos mintys. Tačiau gyvenimas pakoregavo svajones, ir gydytoja ji netapo.
„Kai man buvo tik dvylika, netekau tėčio. Mūsų šeima buvo didelė, augome penkios seserys ir brolis. Vyriausioji buvo vos perkopusi 20, ir mamai vienai reikėjo išauginti ir į mokslus išleisti visus vaikus“, – ne pačias šviesiausias vaikystės dienas mena moteris.
Lankučių kaimas, iš kurio kilusi Augenija, yra Klaipėdos krašte. Nuo Kretingalės aštuonmetės mokyklos, kurią ji lankė, iki namų buvo 5 kilometrai. Todėl žiemą mergaitė gyvendavo prie mokyklos buvusiame internate. Ten pat buvo ir ambulatorija. Taigi Augenija nuo pat vaikystės matydavo žmones baltais chalatais, ją savotiškai traukė medicina. Ko gero, neatsitiktinai ji tapo ir viena aktyviausių mokyklos sanpostininkų būrelio narių.
Būreliui vadovavo ambulatorijos vyr. gydytojas. Su juo moksleiviai visur važinėdavo ir dalyvaudavo įvairiose varžybose.
Kai internate kas nors susižeisdavo, Augenija būdavo pirmoji, kuri skubėdavo suteikti pirmąją pagalbą, niekada neatsisakydavo sutvarstyti įpjautą pirštą.
Baigusi aštuonmetę, mergina įstojo į Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokyklą. Ją baigus, mama ir brolis Kostas, kuris tada studijavo Žemės ūkio akademijoje, ragino stoti į aukštąją mokyklą ir tęsti medicinos mokslus.
„Tai buvo mano jaunystė. Dar gyvi sunkios vaikystės prisiminimai neleido pakelti sparnų. Pradėjusi dirbti, pati galėjau save išlaikyti. Lengviau atsikvėpė mama, kuri visą gyvenimą kolūkyje sunkiai dirbo. Nebenorėjau varginti jos ir visos šeimos. Metams bėgant, atsirado sava šeima, vaikai, ir visiškai palaidojau svajonę toliau mokytis“, – apie savo sprendimą kalba pašnekovė.

MAŽEIKIUOSE ĮSIKŪRĖ SESERS DĖKA
Pirmoji Augenijos darbovietė buvo Tauragės centrinės ligoninės traumatologijos skyrius. Medicinos seserimi jaunoji specialistė ten dirbo tik truputį ilgiau nei metus. Iš sesers, kuri tada gyveno Mažeikiuose, sužinojo, kad liko laisva Mažeikių geležinkelio stoties medicinos punkto vedėjo vieta.
Tauragė buvo svetimas miestas, kuriame Augenija gyveno visiškai viena. Todėl pasinaudojo proga įsikurti šalia sesers. Trumpai pagyvenusi pas ją, mergina gavo vieno kambario butą geležinkelio stoties pastato antrajame aukšte.
Geležinkelio stoties medicinos punkte prabėgo 17 metų. Punktas priklausė Šiaulių geležinkelininkų ligoninei. Čia prieš išvykdami į reisą sveikatos pasitikrinti ateidavo garvežių mašinistai ir jų padėjėjai. Kaip ir kiekviename punkte, čia buvo skiepijama nuo gripo, vykdavo profilaktiniai tikrinimai, būdavo organizuojamas sanitarinis švietimas.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, 1991aisiais šis punktas perėjo Mažeikių centrinės ligoninės priklausomybėn, o 1992 metais buvo ir visai uždarytas.
Nuo tada Augenija dirbo Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) medicinos seserimi. 2000aisiais prie PSPC įsikūrė slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius. Augenija vyresniąja slaugytoja jame tebedirba ir dabar.

VISI – SUNKŪS LIGONIAI
Skyrius kūrėsi sunkiai. Ir dirbti čia nepalyginamai sunkiau negu bet kuriame kitame ligoninės skyriuje. Viskas buvo neįprasta, pradėti reikėjo nuo nulio.
Be A. Česnauskienės, čia dirba dar 12 slaugytojų, kurių darbą turi organizuoti vyresnioji. Jai taip pat priklauso rūpintis medikamentais, priimti naujus ligonius, kiekvieną jų apžiūrėti. Darbą reikia derinti su skyriaus vedėja bendrosios praktikos gydytoja Dalia Jurgaitiene. Skyriuje yra 30 lovų. Tačiau niekada netrūksta norinčiųjų čia gydytis, priešingai – nuolat susidaro eilė.
„Pas mus lengvai sergančių ligonių nėra. Visus juos čia atveda labai sunkios ligos. Pavyzdžiui, sergantieji vėžiu į šį skyrių guldomi tik tada, kai liga pasiekusi paskutines stadijas. Yra sergančių Alzheimerio, Parkinsono, širdies ligomis. Jie mūsų skyriuje atsiduria po insultų, progresuojant artrozei ar senatvinei demencijai“, – pasakoja vyresnioji slaugytoja.
Gulintieji slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje daugiausia yra solidaus amžiaus, net 90 sulaukę ir vyresni žmonės. Juos reikia pakelti ir pamaitinti, nuprausti ir perrišti pragulas. Reikia mokėti bendrauti su ligoniais, juos išklausyti, suprasti, paguosti, jei artimieji neatėjo aplankyti. Pagaliau labai dažnai reikia jiems padėti išeiti. Anot Augenijos, tai be galo sunku padaryti jaunoms mergaitėms, dirbančioms slaugytojomis.
„Ar galima priprasti prie mirties? – klausimu į klausimą reaguoja pašnekovė. – Tikrai ne. Kiekvieną kartą akistatą su mirtimi tenka išgyventi kitaip ir iš naujo. Kai išeina jaunas žmogus, yra vienaip, kai amžių baigiantis – kitaip“.
Augenija sako, kad labai sunku artimiesiems pranešti apie tai, kad jie neteko artimo žmogaus. Reakcija būna labai įvairi. Vieni tvardosi, jausmus užgniauždami savyje, kiti nebepajėgia suvaldyti emocijų.

DŽIAUGIASI NEPRALEIDUSI PROGOS
Augenija prisimena, kad prieš kurį laiką PSPC direktoriaus pavaduotoja slaugai dirbusi Danutė Margelienė minėjusi, jog būsiančios tokios studijos, kai aukštąjį išsilavinimą medicinos darbuotojai galės įsigyti neakivaizdžiai, neatsitraukdami nuo darbo.
„Klausydamasi jos galvodavau: tai tikrai ne man, ir aš niekada daugiau nebebūsiu studentė. Juk ir amžius jau nebe tas. Tačiau pati savimi netikėdama, pastūmėta kažkokio vidinio impulso, nei iš šio, nei iš to, ryžausi šiam žingsniui. Matyt, kažkur giliai viduje, pačiame atokiausiame sielos kamputyje mano svajonė vis dar buvo gyva“, – juokiasi Augenija.
2001ųjų rudenį PSPC direktorius Audrius Stankevičius, sužinojęs, kad yra galimybė Klaipėdos universitete neakivaizdiniu būdu studijuoti reabilitacijos ir slaugos specialybę ir įgyti bakalauro laipsnį, pasiūlė Augenijai nepraleisti tokios progos. Pasiūlymui labai pritarė jos mama, vyras, sūnūs. Todėl moteris ilgiau nebedvejojo. Netruko prabėgti treji metai, ir 2004aisiais jos rankose jau buvo reabilitacijos ir slaugos specialistės bakalauro diplomas.
„Dėl šio savo žingsnio dabar labai džiaugiuosi. Jaučiu didžiulį moralinį pasitenkinimą, kad man pavyko“, – sako medikė.
Ši medikų studentų grupė buvo pirmoji, kuri neakivaizdžiai baigė tokius mokslus. Diplomus gavo 35 moterys.
Prieš porą metų A. Česnauskienė iš Mažeikių buvo vienintelė įstojusi ir baigusi Klaipėdos universitetą. Dabar kasmet priimama daugiau stojančiųjų, daugiau jų ir baigia.
Šiuo metu yra jau nemažai mažeikiškių, turinčių šios specialybės aukštąjį išsilavinimą.

MĖGSTA VAIRUOTI IR „KAPSTYTI“ ŽEMĘ
Augenija su vyru Petru susipažino Mažeikiuose. Galima sakyti, kad juos draugėn suvedė geležinkelis. Petras dirbo ir dabar tebedirba Bugeniuose šilumvežio mašinistu. Pora susituokė 1979aisiais. Užaugino du sūnus. Audrius ir Giedrius baigė aukštuosius mokslus, abu gyvena Vilniuje.
Augenija sako labai mėgstanti vairuoti automobilį. Ji buvusi pirmoji šeimoje, įgijusi vairuotojo pažymėjimą. Tada ji neturėjo nė trisdešimties, o šeima dar tik ruošėsi pirkti automobilį. Pirmiausia pradėjo važinėti „žiguliais“. Greitai prie vairo žmoną ėmė pakeisti ir vyras. Turinti per 20 metų vairuotojo stažą moteris važinėja į Klaipėdą, dažnai aplanko savo sūnus Vilniuje.
Pavasarį ir vasarą Augenija mėgsta „kapstytis“ darže. Užsiaugindama daržovių moteris sako sutaupanti pinigų šeimos biudžete, o žydinčios gėlės papuošia jos ir artimųjų buitį.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Augenijos darbas nelengvas, tad norėdama atsipalaiduoti medikė mėgsta vairuoti automobilį, kapstytis sode ir darže.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto